Rūta tą vakarą vėl liko viena. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą per tuos pustrečių metų, kai jiedu su Tomu susituokė. Vyras išskubėjo iškart po darbo – šįsyk neva į skubų susirinkimą su tiekėjais iš Talino. Net švarką pamiršo spintoje, o juk lauke spalis, nuo Nemuno traukia šaltas vėjas, langai aprasoję.
Ji sėdėjo virtuvėje prie nebaigto gerti žolelių arbatos puodelio ir stebėjo, kaip už lango šlapiame asfalte atsispindi gatvės žibintai. Kaunas tylus, lietus pliaupia jau trečią dieną iš eilės. Rūta dar sykį perbraukė akimis tą patį sakinį knygoje, kurį jau buvo skaičiusi prieš dešimt minučių. Nesąmonė. Mintys vis tiek sukosi ratu.
Tomo telefonas zvimbė dar kartą. Jis paliko jį ant palangės – turbūt prieš išeidamas užmiršo, skubėdamas. Ne į Taliną jis skubėjo, tą Rūta jau žinojo. Bet tylėjo. Stebėjo.
Prieš mėnesį, dar rugsėjį, ji buvo užsukusi į „Akropolį“ nusipirkti naujų užuolaidų svetainei. Ir pamatė juos. Prie kavinės „Crustum“ staliuko sėdėjo Tomas, šalia jo – moteris šviesiais, beveik baltais plaukais, raudonu lūpdažiu, ryškia skarele. Sėdėjo, susiglaudę galvomis, tarsi pasaulyje būtų tik jiedu. Tomas tuo metu turėjo būti komandiruotėje Klaipėdoje.
Tąkart Rūta pralėkė pro šalį, širdis daužėsi kaip pašėlusi, bet veidas išliko ramus kaip ežeras prieš audrą. Nė viena ašara nenukrito. Ji grįžo namo ir atsivertė sąsiuvinį.
Paskui buvo advokatė Kristina – moteris, kurią rekomendavo buvusi kolegė iš banko. Jos kabinetas Laisvės alėjoje, trečiame aukšte, pro langą matėsi senos liepos.
– Namas Jūsų? – paklausė Kristina, braukydama kažką kompiuteryje.
– Taip. Žaliakalnyje. Dar iš tetos palikimo, prieš aštuonerius metus. Tomas atsikraustė po vestuvių.
– Jokių bendrų vaikų?
– Ne. Planavom… – Rūta nutilo. – Ne, neplanavom.
– Puiku. Namas – Jūsų asmeninė nuosavybė, įgytas iki santuokos. Jis neturi teisės į jį, net jei deklaravęs gyvenamąją vietą. Ruošime dokumentus. Jūs tik apsispręskit.
– Jau apsisprendžiau, – atsakė Rūta. – Ruoškit.
Tą savaitę ji sutvarkė viską. Darbo sutartis banke, kur dirbo vyriausiąja buhaltere, buvo patikima, atlyginimas geras, namas – jos. Ji peržiūrėjo bendro turto sąrašus: indaplovė, televizorius, kampinė sofa, du dviračiai. Dalintis? Prašom.
O paskui, tą vakarą, kai Tomas paliko telefoną ant virtuvės palangės, ji jį paėmė. Ne iš smalsumo. Iš šalto, ramaus poreikio viską užbaigti iki galo. Jokio kaltės jausmo. Tik buhalterinis tikslumas.
Ekrane švietė žinutė: *Lina*, su širdele prie vardo.
Rūta surinko kodą – pirmos jų bendros kelionės į Druskininkus data. Patogu, sentimentalu. Kvaila. Viduje atsivėrė mėnesių susirašinėjimas, ir ji pradėjo skaityti, lėtai, metodiškai. Nuotraukos – žiemą prie Kauno pilies, vasara Palangoje ant tilto, pavasarį kažkokiame svetimame bute.
„Vakar buvo tobula. Noriu kartoti.“
„Ketvirtadienį sakau jai, kad vėluosiu. Būsiu pas tave septintą.“
„Tu man vėl parodei, kas yra gyvenimas. Ačiū tau, mažyte.“
Ji darė ekrano kopijas, siuntė sau į paštą, trynė pėdsakus. Rankos nedrebėjo. Vėjas už lango linguoja senos vyšnios šaką, ir ta šaka braukia per stogą. Kažkur kieme loja kaimynų terjeras – visada loja tą pačią valandą.
Po pusvalandžio Rūta padėjo telefoną atgal. Kai Tomas grįžo, jis buvo linksmas, užuodė lietaus ir kažkokių svetimų kvepalų kvapą.
– Nealkanas, – numojo ranka. – Užkandau mieste.
– Gerai, – atsakė Rūta. – Aš irgi nenoriu.
O tada atėjo penktadienis. Tomas vėl išskubėjo – šįsyk pasakojo, kad susitinka su instituto laikų draugu, kurį sutiko atsitiktinai. Ji žinojo, kad tai Lina. Viskas buvo paruošta: segtuvas su ieškiniu, turto sąrašu, nuosavybės dokumentais. Ant stalo svetainėje.
Skambutis nuaidėjo aštriai, lygiai pusę aštuntos vakaro.
Rūta atidarė.
Ant slenksčio stovėjo Lina – ta pati moteris iš „Akropolio“. Dabar be skarelės, bet su ta pačia triumfuojančia išraiška, ryškiai dažytom lūpom ir trumpu odiniu švarkeliu, po kuriuo vilkėjo aptemptą suknelę. Aukštakulniai, rankinė už šešis šimtus eurų. Lūpų kampučiuose – pasitikėjimas, sumišęs su nekantrumu.
– Jūs Rūta? – balsas aštrus, tarsi peilis.
– Aš, – ramiai atsakė Rūta, atsirėmusi į durų staktą. Kampe už durų miegojo rainas katinas Šilkis, pakėlęs vieną ausį.
– Aš Lina. Turiu Jums kai ką pasakyti. Aš laukiuosi nuo Tomo. Mūsų vaiko. Jis nori būti su manimi, tik bijo Jums prisipažinti. Tad aš atėjau pati. Išsiskirkit su juo. Duokit jam laisvę.
Šilkis nusiviepė, išsižiojęs žiovojo. Rūta patylėjo gal penkias sekundes. Lina laukė ašarų, riksmo. O gal net smūgio.
– Prašom užeiti, – pasakė Rūta ir pasitraukė nuo durų.
– Ką?
– Užeikit. Nenoriu kalbėtis ant laiptinės. Čia kaimynai viską girdi.
Lina sutrikusi žengė vidun. Jos akys bėgiojo po prieškambarį, po svetainę – aukštos lubos, senas ąžuolinis parketas, šviestuvas, pirktas sendaikčių turguje Kopenhagoje. Viskas dvelkė šiluma ir tvirtumu. Rūta uždarė duris, spragtelėjo spyna.
– Sėskit, – parodė į kėdę prie židinio. O pati atsisėdo priešais, ant sofos krašto. Ant stiklinio staliuko gulėjo segtuvas. – Tai sakot, vaikelio laukiatės?
– Taip. Antras mėnuo. Tomas žino. Jis nori šeimos, tik jūs jį spaudžiat, neleidžiat.
Rūta linktelėjo. Paėmė segtuvą ir atsivertė.
– Matau. Na, aš sutinku. Išsiskirsim. Štai, – ji ištraukė pirmą lapą, – ieškinys dėl santuokos nutraukimo. Parengtas prieš savaitę. Advokatė laukia tik mano skambučio.
Lina išplėtė akis.
– Čia – susirašinėjimo išklotinės, keturi mėnesiai. Fotografijos. Čia – namo dokumentai. Namas mano, paveldėtas iš tetos iki vestuvių. Tomas neturi teisės nė į plytą. Po skyrybų jis išsikelia. Dėl baldų – susitarsim. Šaldytuvas, indaplovė, du dviračiai – galima dalintis. Sofa, ant kurios jūs dabar sėdit, buvo pirkta už bendrus pinigus. Jei norit – pasiimkit.
– Jūs viską žinojot? – Linos balsas virto šnabždesiu. Ji sėdėjo, sukryžiavusi kojas, bet jau nebe taip pasitikėdama savimi. Rankinę ji spaudė prie pilvo, tarsi apsaugai.
– Žinojau, – Rūta užvertė segtuvą. – Aš nedarau scenų. Aš dirbau banke dvylika metų. Ten emocingi sprendimai kainuoja labai brangiai. Aš renkuosi faktus. Surinkau, įvertinau, priėmiau sprendimą.
– Bet… aš maniau, jūs nežinot… Kad jūs…
– Kad aš krisiu į isteriją, išmesiu jį su daiktais, o jis nubėgs pas jus? Graži strategija. Bet ji suveikia tik toms, kurios nėra pasiruošusios.
Linos veidas persikreipė. Ji norėjo kažką sakyti, bet durų spyna sugirgždėjo. Tomas įėjo tyliai, vilkosi kojas, rankoje laikė šlapią skėtį.
Jis įžengė į svetainę ir sustingo. Priešais jį sėdėjo abi moterys. Ant stalo – segtuvas su užrašu: „Dėl santuokos nutraukimo“. Ir Lina, išblyškusi, sukandusi dantis.
– Kas čia… – pradėjo Tomas.
– Lina atėjo man pranešti, kad laukiasi nuo tavęs, – ramiai pasakė Rūta, padėjusi delną ant segtuvo. – Aš kaip tik jai rodžiau mūsų skyrybų dokumentus. Viskas tvarkoj. Jūsų misija įvykdyta.
– Rūta, aš galiu viską paaiškint…
– Nereikia. Štai faktai. Namas mano. Rytoj einam pas notarą tvirtinti sutarties, arba paduodu į teismą viena. Daiktus gali pasiimti artimiausią savaitę. Tik skambink iš anksto.
Lina pašoko nuo kėdės:
– Tomai, tu sakei, kad myli mane! Kad ji tavęs nesupranta, kad tu čia gyveni kaip kalėjime! Sakyk jai!
– Lina, aš… aš myliu, bet…
– Bet ką?! – ji žengė prie jo, batų kulniukai dunksėjo į grindis. – Aš laukiuosi! Tu sakiai, kad nenori čia likti! Kad mes būsim kartu, kad tik reikia rasti tinkamą momentą. Ar tas momentas buvo dar vienas melas?
Tomas raudonavo, balo, vėl raudo. Jis išskėtė rankas, jis mikčiojo. Jis dairėsi po kambarį, tarsi ieškodamas atsarginio išėjimo.
Rūta žiūrėjo į juos pro puodelio kraštą. Ji lėtai gurkštelėjo atvėsusios arbatos. Paskui atsistojo.
– Aš einu į virtuvę. Tomai, kai Lina išeis, susirink daiktus. Nakčiai gali važiuoti pas ją, ar kur nori. Namas lieka man. Raktus palik ant palangės.
Ji išėjo. Už nugaros girdėjo, kaip Lina pradeda verkti – aštrus, springstantis garsas, paskui šnirpštimas, lyg moteris beviltiškai ieškotų servetėlės rankinėje, o paskui jos pečiai ėmė drebėti, ir ji nusisuko į sieną, delnais užsidengdama veidą, palikdama tamsius tušo dryžius ant riešų. Tomas kažką sumišęs jai aiškino apie tai, kaip viskas sunku, kaip jis nesitikėjo, kaip jam reikia laiko.
Laiko. To, kurį Rūta jam jau buvo atidavusi per daug.
Po pusvalandžio trinktelėjo durys. Lina išėjo, net neatsisveikinusi. Jos kvepalai dar ilgai tvyrojo koridoriuje. Tomas išėjo po valandos – su vienu lagaminu ir kuprine. Jis padėjo raktus ten, kur liepta, ir išeidamas net neatsisuko.
Kitą rytą Rūta išsikvietė spynų meistrą. Kol šis dirbo, ji stovėjo kieme, šalia senos vyšnios, ir žiūrėjo, kaip saulė skverbiasi pro debesis. Oras buvo gaivus, prasisotinęs drėgmės. Į kiemą nukrito prinokęs obuolys – jau seniai reikėjo jų pririnkti. Katinas Šilkis, išsirangęs saulės atokaitoje, stebėjo, kaip meistras gręžia naują spyną.
Po skyrybų praėjo beveik metai. Sutartį pasirašė pas notarą – Tomas nesipriešino. Gal suprato, kad daugiau nieko nepeš. Baldus pasidalijo: ji pasiliko knygų lentyną ir seną komodą, jis išsivežė televizorių ir tą pačią sofą, ant kurios kažkada sėdėjo Lina.
O Lina? Rūta girdėjo iš bendrų pažįstamų, kad ji išsikraustė į Vilnių. Vaiko nesilaukė. Esą persigalvojo. Sakė, kad nenori būti susaistyta su vyru, kuris neturi nei namų, nei stuburo.
Kartą, berods liepos pradžioje, Rūta sutiko Tomą prie Kauno pilies. Jis buvo vienas, nuskurusiais džinsais, su popieriniu kavos puodeliu rankoje.
– Rūta… labas. Kaip tu?
– Gerai, – ji šypsojosi. Jai tikrai buvo gerai. Namai tapo namais – tyla buvo pripildyta knygų, muzikos, draugių juoko, kai jos ateidavo penktadienio vakarais. Šilkis vaikščiojo per palanges, ir niekas jam netrukdė.
– Aš… aš norėjau pasakyti, kad gailiuosi. Tikrai gailiuosi. Viskas susiklostė ne taip…
– Viskas susiklostė būtent taip, kaip turėjo, – atsakė Rūta. Ji nežiūrėjo į jį su pykčiu. Tik stebėjosi, kaip kadaise galėjo nemiegoti naktimis dėl šito žmogaus.
– Aš dabar gyvenu pas brolį. Lina išėjo. Viskas… subyrėjo.
Rūta nieko neatsakė. Ji prisiminė tą spalio vakarą, kai stovėjo prie atidaryto lango ir giliai kvėpavo, kol Tomas krovėsi lagaminą. Prisiminė spynos spragtelėjimą. Tą jausmą, kai pirmą kartą per trejus metus garsiai įsijungė savo mėgstamą radijo stotį virtuvėje ir ėmė šokti viena, basa ant šaltų plytelių.
Pasakė Tomui „viso gero“, apsisuko ir nuėjo Laisvės alėja, link namų. Švietė saulė. Šilkis tikriausiai jau laukė ant palangės.
