Palatoje kvepėjo dezinfekcine priemone ir šlapiu skėčiu. Už lango Kauno klinikų kieme krapnojo spalio lietus, medžių lapai lipo prie stiklo tarsi norėdami patekti į šilumą. Gabija laikė ant krūtinės susisupusį naujagimį, kurio tamsūs plaukai jau buvo pradžiūvę po pirmojo maudymo. Ant gulto krašto stovėjo termosas su liepžiedžių arbata, kurios ji net neparagavo.
Duris pravėrė mama Danguolė, o ne iš karto slaugytoja. Pamačiusi kūdikį, moteris stabtelėjo tarpduryje, ir jos skruostai įdubo – ji taip stipriai sukando dantis. Paskui ją įžengė tėvas Rimantas su tamsiu lietpalčiu, viena ranka laikydamas odinį portfelį. Abiejų veiduose nebuvo nė kruopelytės džiaugsmo.
– Šis vaikas niekada nebus mūsų šeimos dalis, – ištarė Danguolė, net nesiartindama prie lovos. Ji nusimovė pirštines ir demonstratyviai padėjo jas ant palangės, tarsi bijodama užsikrėsti. – Tokios gėdos mūsų giminė dar nebuvo.
Gabijos pirštai sustojo ties kūdikio nugaryte. Ji pajuto, kaip lėtai atsipalaiduoja pečiai. Vietoj skausmo užliejo keistas abejingumas – lyg būtų jau seniai viską numačiusi.
– Tada ir neimkit, – atsakė ji tyliai, net nepakeldama galvos. Sūnus, Matas, miegojo, sugniaužęs kumštelį jos palaidinukės krašte.
Tėvas žengė žingsnį į priekį, padėjo ant spintelės storą aplanką su „Kauno Statybos Grupė“ logotipu.
– Dirbkime reikalo tvarka. Šiandien pasirašysi akcijų perleidimo sutartį. Tavo dvylika procentų trukdo Manto planams. Jis jau rado pirkėją, ir po tokio tavo poelgio tu nebeturi teisės vadintis mūsų šeimos nare.
Mantas – jos vyresnysis brolis, auksinis berniukas, visos statybų imperijos veidas. Prieš dvejus metus Gabija išėjo iš įmonės ne todėl, kad nesugebėjo dirbti su juo, kaip visiems kalbėjo tėvas. Išėjo, nes savo rankomis suskaičiavo 2,4 milijono eurų, nutekėjusių per fiktyvias sąskaitas Latvijoje. Pinigai dingo, o Mantas nusipirko naują BMW X6. Kai Gabija parodė įrodymus tėvui, šis net nepažiūrėjo.
„Tu tiesiog jam pavydi. Tu niekada neturėjai verslo gyslelės“, – tada pasakė Rimantas.
Gabija tada nieko neatsakė. Tik nusišypsojo ir ramiai parsinešė namo viską – kiekvieną sąskaitą faktūrą, kiekvieną pavedimą, kiekvieną laišką, kurį Mantas laikė seniai ištrintu. Viskas gulėjo mažoje mėlynoje atmintinėje, kurią dabar ji nešiojosi net į gimdyklą.
Danguolė padėjo parkerį ant aplanko viršaus.
– Pasirašyk. Mes skiriame tau mėnesinę išmoką – pakankamai, kad išgyventum. Bet be mūsų tu liksi be nieko. Be apsaugos, be pajamų, su kūdikiu be tėvo.
Paskutinį žodį ji išspjovė kaip nuosėdą.
– O jei nepasirašysiu? – paklausė Gabija, pirmąsyk pakeldama akis – ne tam, kad maldautų, o kad pasitikslintų.
– Tada tavo sūnus augs skurde, o tu pati galėsi eiti valytoja, – ramiai atsakė mama.
Gabijos lūpų kampučiai pakilo, ir ji lėtai iškvėpė. Tada prakalbo tyliai, bet visiškai aiškiai:
– Jums reikia išeiti.
– Tu neturi teisės mums nurodinėti! – užvirė Danguolė.
Rimantas priartėjo prie lovos.
– Pasirašyk. Dabar.
– Ne.
Vos tik šis trumpas žodis nuskambėjo, už durų pasigirdo žingsniai. Kažkas atidarė jas vienu tvirtu judesiu. Į palatą įžengė aukštas vyras tamsiu puspalčiu, nuo kurio skvernų varvėjo lietaus lašai. Jį lydėjo klinikų administratorė ir du griežtų veidų teisininkai su odiniais portfeliais.
Oras kambaryje staiga sutirštėjo. Danguolės lūpos prasižiojo, visos spalvos dingo iš veido. Ranka, laikiusi parkerį, ėmė virpėti.
– Dominykas Navickas… – ištarė ji vos girdimai.
Rimantas atpažino jį tą pačią akimirką. Dominykas Navickas – investicinės bendrovės „Audeja Capital“ savininkas, žmogus, kurio pinigai finansavo didžiąją dalį „Kauno Statybos Grupė“ projektų. Be jo kredito linijų įmonė būtų subyrėjusi dar pernai.
Tačiau Dominykas pirmiausia priėjo ne prie jų. Jis žengė prie lovos, pakreipė galvą, ir visi aštrūs bruožai jo veide suminkštėjo. Pasilenkęs pabučiavo Gabiją į kaktą, o tada atsargiai, didžiulėmis delnais, palietė naujagimio skruostą. Matas sukrutėjo, bet nepabudo.
Ir tik tada Dominykas atsigręžė į svečius. Jo balsas buvo mandagus, beveik švelnus.
– Man pasirodė, ar tikrai išgirdau, kad mano sūnus esą neturi tėvo?
Kambaryje įsivyravo visiška tyla. Net širdies monitorius, rodos, trumpam nutilo. Vienas iš teisininkų atidarė portfelį ir padėjo ant palangės, šalia mamai priklausančių pirštinių, naują dokumentų rinkinį.
– Pone Navickai… – pradėjo Rimantas, bet balsas jam užlūžo. – Mes nežinojome…
– Žinoma, kad nežinojote, – ramiai atsakė Dominykas. – Jums nė į galvą neatėjo paklausti, kas yra tikrasis vaiko tėvas. Jums rūpėjo tik akcijos.
Jis mostelėjo teisininkui, ir šis paaiškino:
– Prieš savaitę „Audeja Capital“ per dukterinę įmonę įsigijo visą „Kauno Statybos Grupė“ skolos portfelį. Šiuo metu jūsų bendrovė mums skolinga 4,8 milijono eurų. Sutartyje numatyta, kad kreditorius gali reikalauti grąžinti visą sumą per dešimt dienų, jei iškyla grėsmė įmonės mokumui. O jūsų veiksmai, įskaitant Manto vykdomą turto išvedinėjimą, tokią grėsmę kelia.
Rimantas susverdėjo. Danguolė čiupo už vyro rankovės.
– Bet tai reikštų bankrotą… – ištarė ji.
– Būtent, – Dominykas linktelėjo. – Ir ne tik bendrovės. Jūsų privatus turtas taip pat įkeistas.
Gabija nesikišo. Ji tik stebėjo, kaip krinta paskutiniai tėvų pastatytos gynybinės sienos akmenys. Tada ji pasislinko šiek tiek arčiau ir iš po pagalvės ištraukė mažą mėlyną atmintinę.
– Aš dar pridursiu, – pasakė ji. – Į šitą atmintinę surašiau visus Manto nusikalstamus sandorius. Kiekvieną fiktyvią sąskaitą, kiekvieną slapstomą pavedimą. Jei rytoj ryte aš nusiųsiu tai prokuratūrai, jam gresia iki aštuonerių metų nelaisvės. Be to, visa jūsų giminės reputacija bus sunaikinta per kelias valandas.
Danguolė paleido vyro rankovę ir lėtai atsisėdo ant palydovinės kėdės, tarsi kojos būtų nebeišlaikiusios. Jos lūpos judėjo be garso.
– Ko jūs norite? – paklausė Rimantas atsargiai, žiūrėdamas tai į dukrą, tai į Dominyko teisininką.
– Paprastų dalykų, – atsakė Dominykas. – Pirma, jūs šiandien pasirašote savo akcijų perleidimą Gabijai. Ji gauna kontrolinį paketą. Antra, Mantas iki popietės atsiunčia atsistatydinimo pareiškimą ir dingsta iš įmonės visiems laikams. Trečia, jūs niekada – nei viešai, nei privačiai – neužsimenate apie mano sūnų jokia niekinančia intonacija.
– O jei mes nesutiksime? – išspaudė Danguolė.
– Tada kreditorius pareikalaus grąžinti skolą jau šį vakarą. Ir Gabija perduos įrodymus tyrėjams. Aš tikrai nelinkęs laukti.
Advokatas padėjo ant spintelės kitą aplanką – ne tą, kurį atnešė tėvas. Jis jau buvo atverstas ties parašo eilute. Rimantas paėmė parkerį, tą patį, kurį buvo atkišusi Danguolė. Jo pirštai drebėjo, bet jis dviem brūkšniais užpildė reikiamus laukus. Danguolė tik spoksojo į sūnų, kuris vis dar miegojo, nė nenutuokdamas apie savo pirmąją gyvenimo pergalę.
Kai abu parašai gulėjo popieriuje, Dominykas atidarė duris ir parodė kelią.
– Panele, – jis kreipėsi į administratorę, – gal galėtumėte palydėti šiuos žmones iki išėjimo? Jie jau baigė.
Danguolė atsistojo, bet prieš išeidama stabtelėjo. Jos burna prasižiojo, tarsi norėtų ką nors pasakyti, tačiau žodžiai pasiklydo. Ji tik pasiėmė savo pirštines nuo palangės ir išėjo pirmą kartą nė karto neatsisukusi.
Kai durys užsitrenkė, Gabija pagaliau leido sau atsipalaiduoti. Pečiai nusviro, ir ji pajuto, kaip drėgnas oras iš lauko, įsiskverbęs pro pravirą langą, liečia įkaitusią kaktą.
Dominykas atsisėdo šalia ir paėmė Matą iš jos rankų. Berniukas pramerkė akis, bet nesuprunkštė, tik žiūrėjo į tėvą nauju, nepažįstamu žvilgsniu.
– Pagaliau, – ištarė Gabija ir pirmą kartą tą dieną nusijuokė. – Aš tik galvojau, ar dar ilgai teks vaidinti bejėgę.
– Visai neblogai vaidinai, – atsakė Dominykas. – Bet dabar užteks. Laikas namo.
Po pusvalandžio jie stovėjo po Klinikų skydeliu. Lietus buvo liovęsis, šaligatvis garavo, atiduodamas šilumą į vėsų orą. Gabija įsodino Matą į autokėdutę tamsiai mėlyname „Volvo“. Dominykas įjungė variklį, o ji atsirėmė galva į langą ir stebėjo, kaip už stiklo tolsta geltoni klevai.
– Įdomu, ką dabar darys mano tėvai, – pratarė ji, labiau sau.
– Tikriausiai bandys paskambinti. Bet dar ne šiandien, – Dominykas padavė jai termosą su ta pačia liepžiedžių arbata, kurią ji buvo palikusi. – Jie dar nesuvokia, kad pralošė ne akcijas, o šeimą.
Gabija nieko neatsakė. Ji žiūrėjo į sūnų, kurio mažytis veidas atsispindėjo veidrodėlyje. Mašina riedėjo Laisvės alėjos link, o jai atrodė, kad pirmąkart po daugelio metų važiuoja ne iš pareigos, o savo noru.
