Greta trenkė puodeliu į lėkštę taip, jog net stalas sudrebėjo. Ką tik iš darbo grįžęs Edvinas dar net spėjo nusivilkti dulkinos striukės, o aš, jo uošvė Vilma, ramiai plikiau arbatą virtuvėje, kai ji prabilo.
— Skiriamės, — ji atsitiesė, braukdama nuo kaktos kruopščiai balintas sruogas. — Baigta. Devyneri metai šuns būdoje. Užteks.
Edvinas atsirėmė į durų staktą. Jo veide nė vienas raumuo nesujudėjo. Vyras tik sunkiai atsiduso, lyg tą akimirką nuo pečių nukrito visas Panevėžio „Ekrano“ gamyklos cechas, kuriame jis jau tryliktą sezoną tekiniodavo medžio detales.
— Greta, palauk, — ištariau ramiai. — Kur tu skubi? Gal dar pasikalbėtumėt ramiai, be svetimų ausų?
— Kokių dar svetimų?! — ji šnairai dėbtelėjo į mane. — Tu, mama, irgi dalyvauk. Juk čia ir tavo rūpestis. Tiksliau, jau greitai nebebus.
Aš nustojau maišyti arbatą. Šaukštelis tykiai žvangelėjo į stalą. Pro pravirą balkono langą skverbėsi šeštadienio vakaro triukšmas — kieme vaikai žaidė kvadratą, o iš gretimo daugiabučio kažkas pro atdarą langą klausėsi senų Stasio Povilaičio dainų. Įprasta Klaipėdos miegamojo rajono simfonija.
Greta karštligiškai čiupinėjo savo rankinę, tarsi ieškodama kažko, kas suteiktų jai drąsos.
— Aš jau pas advokatą buvau, — ji ištraukė suglamžytą vizitinę kortelę. — Sako, sodo namelis, kad ir apgailėtinas, dalijamas per pusę. Įsigytas santuokos metu. Tai yra bendras turtas. Aš ten savo nervus palikau, kol tą veją rovėm. Užteks. Parduosit ir pusę sumos man atiduosit. Arba pats Edvinas man išsimokės per penkerius metus.
Edvinas nieko nesakė. Jis tik nusiėmė akinius ir ėmė kruopščiai valyti stiklus marškinių skvernu — tą jis visada darydavo, kai nežinodavo, ką pasakyti. Aš pažinojau jį jau vienuolika metų, nuo tos akimirkos, kai mano dukra pirmąkart atsivedė tą tylų, stotingą vaikiną su amžinai dulkėtom rankom į mūsų butą.
Tada jiems dar degė akys. Greta ką tik buvo įsidarbinus administrante grožio salone „Liepa“, o Edvinas meistravo baldus pagal užsakymus. Jiedu atrodė kaip pora iš reklaminio lankstinuko: ji — baltaplaukė, triukšminga, jis — ramus ir tvirtas kaip ąžuolas. Bet jau po dviejų metų ėmė sklisti pirmieji plyšiai.
Prisimenu tas dienas, kai Greta pradėjo aimanuoti dėl pinigų. Jai neva užkliuvo gyvenimas nuomojamame kambarėlyje. Norėjosi erdvės, kepsninių šeštadieniais, hamako sode. Tuomet aš, ką tik išėjusi į pensiją iš mokyklinės bibliotekos, priėmiau sprendimą. Turėjau santaupų — per dešimt metų atidėliotas eurų sumas nuo algėlės ir dar šiek tiek po vyro mirties. Radau apleistą sklypą su klaikiai girgždančia medine lūšnele sodų bendrijoje „Šilelis“, už kokių dešimties kilometrų nuo Klaipėdos. Pardavėjai skubiai išvyko į Airiją ir atidavė už juokingus pinigus.
Dokumentuose kaip savininkė buvau įrašyta aš — Vilma Butkienė. Bet vaikams pasakiau kitaip: „Radau jums lizdelį. Imkit, tvarkykitės, gyvenkit.“ Jokių juridinių subtilybių neaiškinau, nes tada atrodė, kam to reikia? Šeima juk.
Nuo tos akimirkos Greta pasijuto esanti dvaro valdytoja. Kiekvieną vasaros rytą ji mane ar Edviną ragindavo dirbti: jis — perdenginėjo stogą, betonavo takelį, ji — rinko nuotraukoms skirtas dekoracijas. Ji stovėdavo su plačia šypsena tarp ką tik pasodintų baltųjų hortenzijų ir talpindavo jas į savo feisbuko profilį su prierašais: „Mano rojus“, „Užtarnautas poilsis“. O aš ir Edvinas tylomis rovėme dilgėles šiltnamyje.
Problema užsimezgė palengva. Maždaug prieš pusmetį Greta perėjo dirbti į prestižinį saloną pačiame centre. Atsirado naujos pažintys, vėlyvi grįžimai, kvepalų šleifas, kurio Edvinas niekada nepirko. Kartą aš pati mačiau, kaip prie jos darbo pastatė juodą „Lexus“. Iš jo išlipo kažkoks vyriškis su blizgančiu laikrodžiu, bet čia pat nuvažiavo, kai tik aš pasisukau.
Vieną vėlų vakarą, likus dviem savaitėm iki skandalo, grįžau namo iš poliklinikos anksčiau. Buto durys buvo neužrakintos. Koridoriuje, basomis, nugara į mane, stovėjo Greta. Telefonas priglaustas prie ausies. Ji kalbėjo tyliai, intymiai, bet išgirdau pakankamai.
— Ramūnai, aš tau sakau, viską sprendžiu, — kuždėjo ji. — Namelį parduosim, aš gausiu pusę sumos, užteks mums su tavim pirmam įnašui. O jis tegu sau toliau pjausto tas savo lentas. Jis man visada buvo per prastas.
Tada aš atsikrenkštiau. Ji krūptelėjo ir beveik mečiau jos akyse atsispindinčią paniką. Nieko nepasakiau, bet ji suprato, kad aš žinau. Nuo to karto tarp mudviejų lyg šerkšnas atsirado.
Ir štai, dabar virtuvėje, ji sėdėjo priešais mane ir Edviną, jau nesislėpdama.
— Tai kaip nuspręsit? — ji pastatė alkūnes ant staltiesės, kurios kampuose buvo išsiuvinėtos smulkios žemuogės. — Geruoju atiduosit man dvidešimt tūkstančių, ar lauksim teismo?
Aš pakėliau akis. Tyliai pakilau. Neskubėdama nuėjau į miegamąjį. Ten, drabužinės spintos kampe, už senų šalikų, stovėjo metalinė dėžutė iš po saldainių, kurioje laikydavau tai, kas svarbiausia. Grįžau į virtuvę ir padėjau prieš Gretą dokumentų segtuvą — ploną, bet su ryškia notaro antspaudo kopija.
— Kas čia? — ji pašaipiai kilstelėjo antakį.
— Paskaityk stulpelį „Savininkas“.
Ji atsivertė. Pirmiausiai pažiūrėjo į mane, paskui į Edviną. Vyras stovėjo prie palangės, nugara atsirėmęs į radiatorių, ir nedrąsiai žiūrėjo į mus. Jis nieko apie tai nežinojo.
Gretos žvilgsnis ėmė slysti puslapio eilutėmis. Jos lūpos prasižiojo. Tada pajutau, kaip kambaryje kažkas pasikeitė — dingtelėjo elektrinis virdulys, kieme nustūgo vaikų šauksmai. Ji dar kartą perskaitė.
— Vilma Butkienė… — supyškė ji. — Bet juk mes kartu pirkom! Tu sakei — mūsų namelis! Aš ten gėlynus sukūriau, pinigus leidau!
— Greta, — atsakiau tyliai, bet tvirtai. — Aš pasakiau: „naudokitės“. Aš nusipirkau tą sklypą už savo pinigus, likusius po Jono mirties, kol tu dar net svajojai apie administratorės vietą. Tai yra mano asmeninė nuosavybė. Ir niekada nebuvo perrašyta.
Ji pašoko. Kėdė su trenksmu nusirito į šalį, užkliudydama gėlių vazoną. Žemės trupiniai pabiro ant linoleumo. Jos veidas paraudonavo, ausyse suspindėjo auskarai.
— Tai tu suokalby su juo! Sąmokslas! Tu visada jo pusei buvai, o aš — svetima, taip? Jūs mane apiplėšti norit!
— Tylėk, Greta, — pratarė Edvinas. Jo balsas sudrebėjo, tarsi iš po žemių išsiveržęs. — Aš visus tuos devynerius metus klausiau tavo priekaištų, kad per mažai uždirbu, kad su tavim ne į teatrą, o į „Senukus“ vedu. Aš tą tavo rojų savo rankom stačiau, kol tu kalbėdavai telefonu su Ramūnu. Tu pati išeik. Viskas baigta.
Greta atsitiesė. Jos veide persipynė pyktis ir tuštuma. Ji čiupo rankinę, tą pačią, kurią prieš keletą metų pirkom kartu „Akropolyje“ per išpardavimą. Nieko nepasakė. Tik apsisuko ir nužingsniavo koridorium. Už sekundžių išgirdau, kaip garsiai atsidaro ir po to trinkteli spinta jų miegamajame — ji skubiai mėtė daiktus į lagaminą. Po pusvalandžio trinktelėjo buto durys. Pasidarė velniškai tylu.
Praėjo daugiau nei metai. Skyrybos buvo greitos — teisme ji pralaimėjo tą patį vakarą, kai jos advokatas susipažino su mano pateiktais nuosavybės dokumentais. Sodo namelio klausimas atkrito savaime. Ji dar bandė reikalauti kompensacijos už „investicijas“ — tas pačias hortenzijas ir grindinio plyteles, bet ir to atsisakė, supratusi, kad tai kainuotų brangiau nei pati nauda.
Edvinas išsikraustė pas mane į butą. Neliko amžino bambėjimo dėl pjuvenų vonioje, neliko priekaištų, jog jo sumegzti megztiniai atrodo kaip iš komiso. Jis pagaliau ėmė dirbti sau — su draugu įkūrė mažytes dirbtuves, kuriose gamino pagal užsakymą rankų darbo kėdes, komodas, žaislines loveles vaikams. Užsakymų buvo nedaug, tačiau jo veidas nustojo būti pilkas.
Šiandien, atėjus liepos pradžiai, mes sėdėjome ant tos pačios terasos, kurią jis pats sumeistravo. Stalas iš neobliuotų lentų, su defektais, kurie tik suteikdavo žavesio. Ant jo garavo metalinis virdulys, o šalia, ant lėkštutės, dūzgė bitė, nutūpusi ant medaus korių gabaliuko. Iš tolo sklido vos girdimas automagistralės gausmas, čia pat, už tvoros, kaimyno šuo Tinginys tingiai žiovavo saulės atokaitoje.
— Žinai, mama, — Edvinas įdėmiai pažvelgė į saulėlydžio nurausvintą dangų. — Aš juk visko vos netekau. Būčiau jai pusę vertės atidavęs, iš skausmo. Būčiau skolas paėmęs, kad tik ji atstotų. O pasirodo, visas tas laikas buvo tik repeticija prieš kažką tikro.
Aš nieko neatsakiau. Pažiūrėjau į lysves, kur žaliavo agurkai ir svyravo sunkių pomidorų kekės. Baltosios hortenzijos palei tvorą buvo išvešėjusios dvigubai, jų žiedai linko prie žemės nuo svorio. Gretos išeidama neišsikasė nė vieno krūmo. Tik akmenų kalnelį, kuriame anksčiau ji pozavo, dabar užklojo samanos ir čiobreliai.
Edvinas čiupo iš po stalo obliuotą lentą, ant kurios buvo pradėjęs drožinėti paukštį. Tyliai braukė kaltu. Drožlės krito jam po kojomis. O tolumoje, virš pušų viršūnių, pamažėle pradėjo mirksėti pirmosios žvaigždės. Tą akimirką buvo gera. Be jokios kaltės. Sodo namelis „Šilelyje“ tyliai skendėjo prieblandoje, priklausantis tik man, Vilmai Butkienei, o šioje vietoje viskas pagaliau buvo tvirta ir savo vietose.
