Aš ilgai negalėjau pamiršti to žvilgsnio. Didelis, masyvus šuo sėdėjo voljero kampe, šonu prisispaudęs prie šaltos tvoros, ir žiūrėjo į duris taip, tarsi bet kurią akimirką pro jas įžengs jo žmonės. Įžengs tas, kurį jis laukė. Durys tylėjo. O jis vis tiek laukė.
Jo vardas buvo Draugas. Septyneri metai, tvirto sudėjimo, giliomis rudomis akimis ir žilstelėjusiu snukiu. Ir dar visai neseniai jis turėjo namus. Tikrus namus su savo kilimėliu prie durų, su berniuku, kuris glaustydavosi prie jo šono, ir su vakarais, kai šeimininkas kasydavo jam už ausies.
Draugą į šeimą atnešė, kai Deividui sukako dešimt. Mažas, kresnas šuniukas iš prieglaudos „Šiltos letenos“ Panevėžyje — juodai rudas mišrūnas trumpomis letenomis ir per didelėmis ausimis, svėręs gal keturis kilogramus. Deividas pats jį išsirinko – tą, kuris priėjo prie jo ir laižė pirštus. „Mama, žiūrėk, jis nori būti mano draugas!“ – tada sušuko vaikas. Taip ir gavo vardą.
Septynerius metus jis buvo šeimos dalis. Miegojo prieškambaryje ant senos paklodės, sutikdavo visus iš darbo, sukdavosi po kojom virtuvėje, kai kvepėdavo cepelinais ar kepta duona. Kai Deividas verkdavo, šuo tylomis atsiguldavo šalia ir padėdavo galvą jam ant kelių. Kai šeima švęsdavo Velykas ar Kalėdas, Draugas gaudavo savo gabalėlį pyrago ir sėdėdavo prie stalo – ne po stalu, o šalia, ant savo kilimėlio, kaip pilnateisis narys.
Bet paskui viskas pasikeitė. Deividas užaugo, išvažiavo studijuoti į Vilnių. Tėvai liko dviese, ir didelis šuo staiga tapo našta. Per daug vietos užima. Gaura plaukų ant sofos. Reikia vedžioti du kartus per dieną, o lauke tai lietus, tai šaltis. O svarbiausia – nebeliko to vaiko, kuris jį mylėjo labiausiai.
Ir vieną antradienio rytą, lygiai aštuntą, kol dar neprasidėjo priėmimo valandos, Draugą tiesiog atvežė atgal. Į tą pačią prieglaudą, iš kurios kažkada paėmė mažą laimingą šunelį. Pro šalį ėjęs vyriškis su „Maximos“ maišeliu sustojo ir stebėjo, kaip šeimininkas tempia šunį už pavadėlio, o tas sprausiasi atgal į mašiną. Blogiausia buvo tai, kad po kelių dienų toje šeimoje atsirado kitas šuo. Mažytis, kompaktiškas, „patogus“ jorkšyras, kuriam nereikia daug vietos, kuris telpa ant rankų ir nepalieka plaukų ant pagalvėlių. O Draugas liko sėdėti už grotų ir nesuprato, ką padarė ne taip.
Tą pirmą naktį prieglaudoje Vilma užtruko iki vėlumos. Ji man vėliau papasakojo, kad Draugas net nepažvelgė į dubenį su sausu ėdalu „Chappi“ – tuo pačiu, kurį rytais supildavo į voljerus. Vandens irgi nelietė. Kai ji trečią kartą priėjo patikrinti, šuo gulėjo ant betono šonu, snukiu į metalines duris, ir tyliai inkštė. Ne lojo, ne staugė – būtent inkštė, ritmingai, su kiekvienu iškvėpimu. Vilma atnešė seną vilnonę antklodę, pakišo jam po šonu, bet jis nė krustelėjo.
– Na, kas gi tave taip įskaudino, a? – pritūpė prie jo Vilma, kai aš antradienį atvažiavau į prieglaudą pirmai savanorio pamainai. Laukė šlapdriba, termometras rodė plius du, o prieglaudos kiemas kvepėjo šlapiu žvyru ir šunų maistu. – Tu juk auksinis šuo. Už ką tau taip?
Draugas pakėlė galvą, nudelbė akis į ją ir vėl nuleido snukį ant letenų. Tarsi norėjo pasakyti: „Aš juk nieko blogo nepadariau. Aš tik tapau didelis ir nebereikalingas“.
– Gal manai, kad jie grįš? – tyliai paklausiau Vilmos, nes pati dar nieko nesupratau apie prieglaudos kasdienybę.
– Ne, mieloji, – atsiduso ji, traukdama iš kišenės raktų ryšulį. – Kas atvežė atgal, tas jau negrįžta. Tik tu garsiai jo negailėk, jis viską supranta. Tiesiov pasėdėk šalia.
Ir mes sėdėjom. Tiesiai ant voljero betono, atidėjusios visus darbus. Vilma nusiavė vieną batą ir pakišo jį po užpakaliu, aš tiesiog sukryžiavau kojas. Už sienos kažkoks terjeras užkimusiu lojimu reikalavo dėmesio, bet mes nejudėjom.
Trečią dieną atsitiko mažas dalykas. Aš atėjau ryte, apie pusę devynių, su „Rimi“ maišeliu, kuriame buvo du obuoliai ir pakelis sausainių – pirmai pertraukai. Praeidama pro Draugo voljerą, pamačiau, kad jis nebeguli. Sėdėjo, atsirėmęs į tvorą, ir žiūrėjo į mane. Ne į duris – į mane. Aš sustojau. Išsitraukiau vieną sausainį, perlaužiau pusiau ir tiesiu delnu padėjau jam po snukiu. Jis pauostė. Nulaižė trupinius. Ir suėdė abi puses. Po to apsilaižė ir vėl nudelbė akis kažkur į šoną, tarsi būtų padaręs kažką neleistino.
Po savaitės Draugas pradėjo ėsti reguliariai. Dubenį išlaižydavo iki dugno, net kai į sausą granules įpildavom šiek tiek šlapio ėdalo „Pedigree“ skardinėse, kad kailis blizgėtų. Kartą rytą, apie dešimtą, kai Vilma atrakino voljerą ir įėjo su kibiru vandens, jis atsistojo, žengė tris žingsnius ir stuktelėjo uodega į metalinį dubens stovą. Tik vieną sykį, trumpai, tarsi bandydamas. Vilma sustingo su kibiru rankose, o paskui tyliai pasakė: „Na va, vaikine. Pagaliau“.
O paskui atėjo ketvirtadienis, lapkričio šešiolikta, ir viskas vėl sugriuvo. Kažkas atvežė dovanų – maišą nenaudojamų kalėdinių žaisliukų gyvūnams. Vienas iš jų, mažas raudonas kamuoliukas su varpeliu viduje, įkrito į Draugo voljerą. Jis pauostė, paėmė į nasrus, spustelėjo – ir staiga sustingo. Nes kažkada toks pat gulėjo jo namuose, prieškambaryje, po ta senąja paklode. Jis paleido kamuoliuką, apsisuko ir nuėjo į kampą. Visą likusią dieną neėdė ir nežiūrėjo į nieką.
Tą vakarą aš sėdėjau prie jo voljero iki septynių, kol Vilma pasakė: „Užtenka. Rytoj vėl ateisi“. Grįžau namo į Šiaulius, į savo nuomojamą kambarį, ir negalėjau nustoti galvoti apie tą raudoną kamuoliuką, kuris voljere taip ir liko gulėti.
Praėjo dar dvi savaitės. Lapkritis perėjo į gruodį, prieglaudos kieme pradėjo kvepėti šalčiu ir metalo rūdimis. Draugas vėl ėdė, vėl leidosi glostomas, kartais net atsistodavo prie tvoros, kai kas nors eidavo pro šalį.
Ir vieną antradienį, gruodžio pirmąją, apie antrą po pietų, į prieglaudą atėjo moteris. Jos vardas buvo Birutė. Ieškojo būtent suaugusio, ramaus šuns – ne šuniuko, o draugo, jau išmokusio gyvenimo. Ji buvo pensininkė, buvusi mokytoja, gyveno viena nuosavame namelyje su sodeliu Joniškyje, ir jai reikėjo ne linksmo žaisliuko, o rimto kompaniono, su kuriuo galėtų ramiai sėdėti vakarais ir klausytis radijo.
Ją atvedė prie Draugo voljero. Jis gulėjo kampe, bet vos pajuto svetimą kvapą, pakėlė galvą. Birutė pritūpė – lėtai, laikydamasi už tvoros, nes jai skaudėjo kelį. Jie žiūrėjo vienas į kitą gal dvidešimt sekundžių. Paskui Draugas atsistojo, priėjo prie tvoros ir tyliai lyžtelėjo jai ranką.
– Oi, tu mano gerasis, – sušnibždėjo Birutė, ir jos balse nebuvo nei gailesčio, nei abejonės. Tik ramybė.
Vilma greitai nusisuko, kad neparodytų ašarų, ir ėmė ieškoti dokumentų segtuvo. O aš stovėjau šalia ir mačiau, kaip Birutės pirštai, stori ir šiek tiek ištinę, atsargiai įsipynė į šuns kailį už ausies.
Po trijų dienų Draugas išvažiavo. Įlipau į mikroautobusą kartu su Vilma, kai vežėm jį į Birutės namus. Joniškyje buvo ramu, sniego dar nebuvo, tik plikų slyvų šakos virš tvoros. Kai atidarėm duris, Draugas iššoko pirmas, apsiuostė kiemą, pritūpė prie obels, o paskui nuėjo prie lauko durų, kur ant slenksčio jau gulėjo pilkas kilimėlis – ne naujas, truputį nublukęs, bet padėtas būtent jam.
Birutė priėjo, atsirėmė į durų staktą ir numetė ant to kilimėlio didelį kaulą iš kiaulės ausies kremzlės. Draugas paėmė jį, apsisuko ratu ir atsigulė – pirmą kartą per keturis mėnesius ne ant betono, o ant savo vietos.
Vilma uždarė vartelius ramiai, be skubos. Grįžtant automobilyje tylėjom abi, ir tik prieš pat Panevėžį ji pasakė: „Kai rytoj ateisi, neieškok jo voljere“. Ir daugiau apie tai nekalbėjom.
Dabar, kai lyja, aš kartais pagalvoju apie tą pilką kilimėlį prie durų Joniškyje. Ir apie tai, kad Draugas, gulėdamas ant jo, tikriausiai klausosi, kaip Birutė verda arbatą ir sukinėja radijo rankenėlę ieškodama „LRT Klasikos“. Ir nebelaukia, kad kažkas sugrįžtų.
