Vilniaus senamiestyje, prabangiame restorane „Ežero akis“, Agnė Ramanauskienė stovėjo prie tarnybinio įėjimo ir nervingai maigė prijuostės kišenėje paslėptą telefoną. Jai buvo šešiasdešimt dveji, ant kaklo kabojo kuklus auksinis kryželis, o plaukus dengė tamsus tinklelis. Niekas čia neatpažino moters, valdančios didžiausią šalies kaimo turizmo sodybų tinklą.
Prieš dvi valandas ji gavo anoniminį laišką su nuotraukomis ir sąskaitų išrašais. Viskas rodė į vieną: Emilija Vaičiūnaitė – dvidešimt septynerių metų žavi blondinė, kurią Agnės sūnus Matas planavo vesti po mėnesio – su savo šeima jau metus kūrė planą, kaip perimti jų šeimos verslą.
Agnė iš pradžių nenorėjo tikėti. Bet kai privatus detektyvas patvirtino, kad Emilijos dėdė Tomas buvo tas pats žmogus, kuris prieš penkerius metus apgaule išviliojo iš vieno ūkininko žemę už aštuoniasdešimt keturis tūkstančius eurų, o vėliau ją pardavė vokiečiams už pustrečio milijono… tada ji nusprendė atvykti pati.
Tą vakarą Emilijos tėvai rengė iškilmingą vakarienę savo užmiesčio namelyje prie Verkių. Matas manė, kad tai šeimos susipažinimo šventė. Agnė žinojo, kad tai spąstai.
Ji pati susitarė su restorano vadove – sena pažįstama, kuri žinojo visą situaciją – ir gavo padavėjos uniformą. Dabar ji stovėjo prieškambaryje su padėklu rankose ir laukė tinkamo momento. Ant padėklo stovėjo šešios taurės, grafinas ir lėkštė su šaltais užkandžiais.
Pro praviras svetainės duris ji girdėjo pokalbį.
– Mieloji, nesijaudink, viskas pagal planą, – ramiai kalbėjo Emilijos mama, Regina Vaičiūnienė, sėdėdama ant sofos kampo. – Tas jaunuolis aklas. Jam rūpi tik tavo šypsena.
– Bet ji vis dar tikrina dokumentus, – atsakė Emilija. – Aš mačiau, kaip ji vakar žiūrėjo kompiuterį.
– Dokumentus patikrinti galima ir po vestuvių. Svarbiausia, kad Matas pasirašytų tą investicinį projektą, – įsiterpė žemas vyriškas balsas. Tai buvo Emilijos dėdė Tomas. – Kai tik jo parašas atsiras ant sutarties, mes galėsime perimti valdančiąją bendrovę.
– O jeigu Agnė Ramanauskienė viską supras anksčiau? – paklausė kažkoks nepažįstamas balsas, matyt, jų šeimos teisininkas.
– Tada padarysime taip pat, kaip su tuo ūkininku iš Kėdainių, – Emilijos balsas staiga tapo šaltas kaip plienas. – Įtikinsime Matą, kad jo motina nori sugriauti mūsų laimę. Supriešinsime juos. Po mėnesio jis pats paduotų jai dokumentus ir atsižadėtų šeimos verslo.
Agnė sustingo. Rankos pradėjo drebėti – viena taurė ant padėklo švelniai suskimbčiojo, bet ji tvirtai suspaudė pirštus. Ūkininkas iš Kėdainių – ji prisiminė tą istoriją. Vyrukas pardavė vienintelį savo turtą, kad investuotų į Emilijos šeimos siūlomą schemą. Po metų jis liko be nieko, o po pusmečio rastas negyvas savo automobilyje, juodame 2008-ųjų „Toyota Avensis“ su perpjauta vairo kolonėle. Oficiali versija – širdies smūgis. Bet dabar viskas stojo į savo vietas.
Staiga durys atsivėrė ir Emilija beveik atsitrenkė į ją.
– Ką jūs čia veikiate? – moteris žaibiškai nužvelgė padavėją.
– Atsiprašau, man liepė atnešti šampano, – Agnė nuleido galvą.
– Tai pastatykite ant staliuko ir eikite. Ir greičiau!
Agnė žengė į priekį, bet tuo metu pro prijuostės kišenę išslydo telefonas. Ekranas dar švietė – ji ką tik paspaudė įrašymo mygtuką. Laikrodis rodė 19:07, įrašas truko keturias minutes.
Emilija akimirksniu pastebėjo.
– Ką jūs čia… Palaukite, jūs įrašinėjate?
Ji čiupo Agnę už riešo. Nagai įsirėžė į odą virš laikrodžio apyrankės.
– Atiduokite telefoną, – ramiai pasakė Agnė.
– Aš sakiau, duok čia!
Emilija ištraukė telefoną iš jos rankų ir pažvelgė į ekraną. Raudonas taškelis mirksėjo.
– Mama! Dėde Tomai! – ji pakėlė balsą. – Šita padavėja mus įrašinėjo!
Svetainėje stojo tyla. Regina priėjo pirmoji, paskui Tomas ir teisininkas.
– Kokia padavėja? Iš kur ji?
– Nežinau, bet ji viską girdėjo.
Emilija metė telefoną į marmurines grindis. Ekranas sutrūkinėjo voratinkliu nuo kampo iki kampo. Tada ji užlipo ant jo kulniuku – pasigirdo traškesys, stiklo šukės subyrėjo po padu. Prietaisas užgeso.
Regina priėjo arčiau. Jos veidas buvo ramus, tik apatinė lūpa vos trūkčiojo.
– Klausyk čia, brangioji, – ji kalbėjo tyliai, beveik švelniai. – Tu ką tik padarei didelę klaidą.
Agnė pakėlė akis.
– Taip pat sakėte tam ūkininkui iš Kėdainių?
Kambaryje stojo tokia tyla, kad girdėjosi, kaip kažkas tiksi sieninis laikrodis. 19:12.
Emilija išblyško.
– Tu nieko nežinai apie tą ūkininką…
– Žinau, kad jis pardavė savo ūkį. Žinau, kad devyniasdešimt du tūkstančiai eurų atsidūrė jūsų kompanijoje, sąskaitoje „Vaičiūnas ir partneriai“. Ir žinau, kad sutarties trečiame puslapyje buvo suklastotas jo parašas.
Regina pakėlė ranką. Delnas sustingo ore, pora centimetrų nuo Agnės skruosto.
Pro atviras terasos duris pasigirdo balsas:
– Baigta!
Visi atsisuko. Matas stovėjo ant slenksčio. Jis ką tik grįžo į namą po skambučio su verslo partneriu ir girdėjo paskutinę pokalbio dalį.
– Kas čia vyksta? – jis nusekė akimis padavėją, Emiliją, paskui dar kartą padavėją… ir staiga pažino judesį. Tą būdą laikyti pečius. Net kai moteris vilkėjo pigią juodą uniformą, kairysis petys buvo nežymiai aukščiau – senos traumos pasekmė.
– Mama?
Emilijos rankoje sudužo šampano taurė. Šukės pasklido po parketą, skystis išsiliejo ant batų.
– Tai tavo mama? – ji atsitraukė per žingsnį, nugara atsitrenkė į knygų lentyną. – Bet… ji vilki padavėjos uniformą!
– Taip. Ji vilki padavėjos uniformą. Ir tu ką tik bandei ją smogti.
– Aš nežinojau! Aš galvojau, kad ji…
– Kad ji kas? Tarnaitė? Žmogus, kurį galima mušti?
Emilija pravėrė lūpas, bet žodžiai strigo gerklėje. Ji tik nuryjo seiles.
Agnė pasilenkė ir pakėlė sudužusį telefoną. Ekranas buvo juodas, korpusas perskilęs pusiau. Ji akimirką žiūrėjo į jį, paskui padėjo ant staliuko.
– Sūnau, aš turiu kopiją.
Ji mostelėjo ranka. Pro virtuvės duris įėjo du žmonės – privatus detektyvas su nešiojamu kompiuteriu ir Agnės advokatas.
– Ponas detektyvas užfiksavo visus jūsų šeimos finansinius nusikaltimus per pastaruosius penkerius metus, – Agnė kalbėjo ramiai, be jokio džiaugsmo. Ji paėmė iš detektyvo rankų USB raktą. – Įrašas automatiškai buvo dubliuojamas į debesį. Viskas, ką jūs ką tik pasakėte, jau yra saugiame serveryje. O ponas advokatas jau ruošia pareiškimą dėl sukčiavimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo ir priverstinio poveikio. Baudžiamasis kodeksas už tai numato iki aštuonerių metų laisvės atėmimo.
Regina lėtai nuleido ranką.
– Tu blefuoji.
– Neblefuoju. Ir dar vienas dalykas, – Agnė žvilgtelėjo į Emiliją. – To ūkininko iš Kėdainių šeima jau davė parodymus. Jie pateikė banko išrašus ir susirašinėjimą. Ten yra jūsų grasinimai.
Emilija apsisuko į savo motiną.
– Mama, tu sakei, kad jis pats sutiko. Kad mes nieko blogo nepadarėme. Sakei, kad jam tiesiog nepasisekė.
– Užsičiaupk! – sušnypštė Regina, bet jos veide nebeliko ramybės. Apatinis vokas pradėjo trūkčioti.
Tą naktį Matas nesakė nė žodžio. Jis sėdėjo ant suoliuko prie namų, kol Agnė stovėjo šalia. Pro šalį pravažiavo 18-asis autobusas, jo šviesos nuslydo šlapiu asfaltu. Buvo 1:23 nakties, nuo ežero pusės traukė rūkas.
Pagaliau jis prakalbo, žiūrėdamas kažkur pro šiukšlių konteinerius:
– Aš norėjau, kad mane mylėtų.
– Žinau, sūnau.
– Jie norėjo mane sunaikinti. Tave sunaikinti.
– Taip. Bet nesunaikino.
Matas pažvelgė į motiną. Jo akys buvo raudonos, bet sausos.
– Tu rizikavai. Ji galėjo tave sužeisti.
– Rizikavau, – Agnė švelniai palietė sūnaus skruostą. – Bet dėl tavęs aš eičiau ir į ugnį.
Po trijų mėnesių prasidėjo teismas. Regina ir Tomas gavo po septynerius metus už didelio masto sukčiavimą. Emilija išvengė kalėjimo mainais į parodymus prieš savo motiną, bet jai buvo uždrausta išvykti iš šalies, o visos sąskaitos – įšaldytos, įskaitant santaupas „Swedbank“ sąskaitoje, 47 tūkstančiai eurų.
Paskutinį kartą Agnė sutiko ją prie teismo rūmų Kaune, Laisvės alėjoje. Buvo lapkričio ketvirtoji, trys laipsniai šilumos, šlapdriba. Emilija stovėjo visiškai viena, vilkėjo per ploną striukę, be brangių drabužių, be šypsenos, be apsaugos. Jos kairėje rankoje buvo suplyšusi popierinė kavinės servetėlė — matyt, vienintelis daiktas, kurį turėjo kišenėje.
Jų žvilgsniai susitiko. Emilija suglamžė servetėlę ir nuleido akis.
Agnė nieko nepasakė. Ji užsisegė palto sagą iki pat kaklo, apsisuko ir nuėjo link mašinos. Tiesiog nuėjo.
Matas išvyko metams į jų tinklo kaimo turizmo sodybą Žemaitijoje. Dirbo paprastu prižiūrėtoju: tvarkė sodus, nešiojo malkas, kas rytą šveitė katilą pirtyje vieliniu šepečiu. Be titulų, be algos, be pavardės.
Vieną rytą piktas svečias išrėkė jį prieš visus pusryčiautojus, nes kava buvo neva per silpna. Matas nusišypsojo, atsiprašė ir pasiūlė plikyti naują. Kol pylė vandenį, jo rankos nedrebėjo.
Po metų jis grįžo į Vilnių. Pirmiausia aplankė motiną. Ant stalo padėjo naują įmonės taisyklių projektą, atspausdintą ant paprasto popieriaus be firminio blanko. Dabar kiekvienas jų tinklo direktorius privalėjo kartą per metus tyliai, be fotoaparatų, padirbėti eiline kambarine arba pagalbiniu darbininku.
Agnė perskaitė ir šyptelėjo.
– Nori visus aprengti uniformomis?
– Noriu, kad jie nepamirštų, – atsakė Matas, ir tuo pokalbis baigėsi.
Tą rudenį, per Motinos dieną, jie pietavo mažoje kavinėje Trakuose, prie pat ežero. Juos aptarnavo pagyvenusi padavėja vardais Genutė – Matas perskaitė ant segtuko. Ji buvo pavargusi, su nutrintais rankogaliais, bet stalą nušluostė kruopščiai, vieną dėmę patrynė du kartus.
Prie gretimo staliuko sėdėjo jauna pora. Mergina staiga pakėlė balsą:
– Jūs visiškai nekompetetinga! Sriuba vos šilta, aš jos nevalgysiu. Dirbkite geriau, jei norite čia dirbti.
Padavėja pradėjo atsiprašinėti. Bet dar nespėjus jai nueiti, Matas atsistojo, priėjo ir paėmė iš jos padėklą.
– Aš padėsiu, – pasakė jis. Tyliai, be jokios kalbos apie neteisybę. Tiesiog paėmė padėklą ir nunešė sriubą atgal į virtuvę.
Grįžęs pastatė prieš merginą garuojantį dubenėlį.
– Prašom. Dabar karšta.
Pora sumurmėjo, sumetė pinigus ant stalo – banknotas buvo dvidešimties eurų, nors jų sąskaita tesiekė vienuolika – ir išėjo.
Agnė stebėjo sūnų. Kai jis vėl atsisėdo prie staliuko, ji nieko neklausė. Tiesiog pastūmė arčiau jo cukrinę, nes žinojo, kad Matas dedasi du šaukštelius.
Jie sėdėjo prie lango. Lauke pradėjo snigti pirmasis sniegas – kelios snaigės nukrito ant palangės ir iškart ištirpo.
