Prieš akis vis dar matau tą lapą. Baltas A4 formatas, prisegtas magnetuku nuo Palangos – tą patį, kurį pati jiems prieš dvejus metus parvežiau. Grafikas, o prie mano vardo paprastu tušinuku prirašyta: „skalbimas, lyginimas, pietūs – pagal auklės nurodymus".
Stovėjau jų virtuvėje su ką tik nuskalautu puoduku rankose. Vanduo dar varvėjo ant linoleumo, o aš skaičiau tuos žodžius trečią, ketvirtą kartą. Tarsi kokią svetimą instrukciją, kurią kažkas paliko ne man.
Aš esu Regina. Šešiasdešimt ketveri man suėjo rugsėjį, prieš pat obuolių derlių. Keturiasdešimt metų atidirbau sąskaitininke „Litex" fabrike, o dabar jau penkti metai kaip pensijoje. Kai išėjau, kolegos padovanojo orchidėją vazone – vis dar laikau ją ant palangės. Orchidėja vis dar žydi, nors jau dukart buvo numirusi.
Mano sūnus Mantas vedė Aušrą prieš aštuonerius metus. Gražios vestuvės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, paskui restoranas prie ežero, viskas kaip priklauso. Normalūs žmonės. Prieš metus ir tris mėnesius gimė Adomėlis – mano pirmoji ir kol kas vienintelė anūkė. Na, ir būtent nuo Adomėlio viskas ir prasidėjo.
Kai Aušra dar buvo nėščia, per šeštadienio vakarienę pasakė man: „Mama, jums reikės mums padėti." Mama. Taip ji vadina mane nuo pat vestuvių, be jokio „jūs", be jokios distancijos. Tada man net pasirodė, kad štai – tapau šeimos dalimi, o ne svečiu. Atsakiau, kad, žinoma, padėsiu. Kad laukiau to. Ir nemelavau.
Nuo tada, kai Antanas išėjo. Ne iš šeimos, o šiaip – tiesiog išėjo. Infarktas garaže, prie savo seno „Opel", kurį remontavo jau trečius metus. Nuo tada gyvenu viena. Dviejų kambarių butas Panevėžyje, S. Kerbedžio gatvėje. Langai į kiemą, kur kaimynė Genutė kas rytą lesina balandžius, nors tai ir draudžiama. Ir mintis apie anūkę buvo vienintelė šviesa tunelio gale.
Pirmus pusę metų po Adomėlės gimimo buvau pas juos beveik kasdien. Gyvenu už penkių stotelių troleibusu, o važiuoti man – vienas malonumas. Aušra maitino, aš viriau sriubas. Aušra eidavo miegoti, aš stumdžiau vežimėlį po parką už Santarvės gatvės. Lyginau tuos mažyčius marškinėlius, kurie ant džiovyklos atrodė kaip drugeliai. Virdavau vištienos sultinį pirmadieniams ir cepelinus šeštadieniams. Jaučiausi reikalinga. Jaučiausi gyva.
Paskui Aušra grįžo į darbą. Ji architektė, dirba privačioje studijoje centre, pilnu etatu. Mantas – statybininkas, dažnai važinėja į objektus po visą apskritį. Reikėjo kažko priežiūrai. Maniau, kad tai savaime suprantama – juk aš esu. Pensija, sveikata nebloga, trys stotelės troleibusu.
Bet vieną penktadienio vakarą, kai Mantas vežė mane namo, pasakė tarsi tarp kitko: „Mama, Aušra rado auklę. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio. O jūs – penktadieniais."
Jūs – penktadieniais. Tarsi paliktų man torto likučius, kurių niekas nenorėjo.
Tada nieko nepasakiau. Mantas žiūrėjo į kelią. Aš žiūrėjau pro langą. Panevėžio prospektai atrodė tokie patys kaip visada – tušti, prieblandos, svetimi. Tik namie, prie arbatos su čiobreliais, leidau sau ašaras. Bet ir tada raminau save: gal bus geriau. Gal aš persistengiu. Gal Aušrai tikrai reikia žmogaus su pedagoginiu išsilavinimu. Adomėlė nusipelno geriausios priežiūros.
Auklė Vilma pasirodė esanti trisdešimt penkerių moteris, sportiška, visada su šypsena, su ankstyvosios pedagogikos diplomu ir pirmosios pagalbos sertifikatu rėmeliuose ant sienos – taip, Aušra pakabino juos Adomėlės kambaryje. Kai susipažinome, Vilma padavė man ranką ir tarė: „Ponia Regina, tiek daug apie jus girdėjau. Adomėlė labai jus myli." Profesionaliai. Mandagiai. Taip, kaip kalbama su pagyvenusiu žmogumi, kuriam reikia užleisti vietą – mandagiai, bet užleisti.
O paskui atsirado grafikas. Spalvotas, su dienomis ir valandomis. Pirmadienis–ketvirtadienis – Vilma. Penktadienis – Regina. Tik štai prie mano vardo kažkas tušinuku prirašė: „skalbimas, lyginimas, pietūs – pagal auklės nurodymus". Ne „močiutė Regina", ne „laikas su anūke". Skalbimas. Lyginimas. Pietūs. Pagal nurodymus.
Paklausiau Aušros, stovėdama prie to šaldytuvo:
– Aušra, kas tai nustatė? Šituos nurodymus?
Aušra net nepakėlė akių nuo planšetės.
– Vilma turi kvalifikaciją, mama. Ji žino, koks dienos ritmas geriausias Adomėlei. Valgymas nustatytomis valandomis, konkretūs produktai, jokių saldumynų tarp valgių. Tai ne šiaip užgaida, tai sistema.
– O aš neturiu sistemos? – paklausiau tyliai.
– Mama, ne tame esmė. – Ji pagaliau pažvelgė į mane. – Adomėlei reikia nuoseklumo. Vilma veda raidos dienoraštį, užrašinėja, kiek suvalgė, kiek miegojo, kada buvo pilvo diegliai. O jūs, mama, duodate jai sausainių, kai ji verkia.
– Nes ji verkia, – pasakiau ir iškart pajutau, kaip kvailai tai nuskambėjo.
Aušra atsiduso. Be pykčio. Veikiau su tuo nuovargiu, kurį per gerai pažįstu – pati jį nešiojau metų metus, kai mano anyta, amžinatilsį jos sielai, aiškino man, kad kūdikiui reikia duoti manų košės nuo trijų mėnesių. Prisimenu, kaip mane tai siutino. Prisimenu, kaip galvojau: kodėl ji nesupranta, kad laikai pasikeitė?
Ir čia prasideda tamsioji šios istorijos pusė. Ta, kurios aš nenoriu matyti. Nes aš suprantu Aušrą. Kažkur giliai, po apmaudo ir įžeisto pasididžiavimo sluoksniais, aš ją puikiai suprantu. Juk pati buvau tokia marti. Pati stumdžiau anytą šalin, kai ši norėjo maudyti mano Manto užplikytame piene. Pati sakydavau Antanui: „Pasakyk savo motinai, kad nesūdytų sriubos vaikui." Antanas sakydavo. Jo motina verkdavo. O aš jaučiau, kad ginu savo vaiką.
Dabar sėdžiu kitoje to stalo pusėje.
Ateinu penktadieniais. Skalbiu. Lyginu. Verdu pietus – pagal nurodymus. Ant šaldytuvo kabo lapelis, kuriame Vilma paliko man meniu: cukinijų tyrės sriuba, vištiena su grikiais, kompotas be cukraus. Verdu. Adomėlė sėdi aukštoje kėdutėje ir tiesia į mane rankytes. Sako „ba-ba", kas turbūt nereiškia „močiutė", bet man vis tiek kaskart užgniaužia kvapą.
Praeitą penktadienį padariau jai desertą. Paprastą vanilinį pudingą, tokį, kokį darydavau Mantui. Šiek tiek pieno, šiek tiek cukraus, šiek tiek meilės, kurios neįrašysi į jokį grafiką. Adomėlė suvalgė visą dubenėlį. Nulaižė šaukštelį ir pasakė „ba-ba" bei kažką, kas skambėjo kaip „da-dar".
Pirmadienį paskambino Aušra. Mandagiu, profesionaliu tonu.
– Mama, pudingo nėra mitybos plane. Vilma sako, kad cukrus tokiame amžiuje trikdo miego ritmą. Prašau, laikykimės susitarimų.
Nieko neatsakiau. Padėjau telefoną ir ilgai žiūrėjau pro langą. Liepa kieme kaip tik pradėjo žydėti. Antanas visada sakydavo, kad žydinti liepa kvepia kaip atsiprašymas po barnio – saldžiai ir šiek tiek per vėlai.
Mantas tyli. Žinau, kad jis yra tarp kūjo ir priekalo. Tik kartą, kai padėjo man išnešti šiukšles, pasakė: „Mama, Aušra nenori jūsų įžeisti. Ji tiesiog… nori viską kontroliuoti. Savaip. Kaip jūs kadaise."
Kaip jūs kadaise. Mano sūnus mato tai, ko aš nenoriu matyti.
Rytoj penktadienis. Važiuosiu pas juos kaip įprastai. 8-as troleibusas, penkios stotelės, paskui pėsčiomis pro tą „Maxima" kampinę parduotuvę, kur perku Adomėlei uždraustuosius sausainius. Jie guli mano rankinėje, visada – keli „Gaidelio" pakeliai. Šiugžda, kai ieškau raktų. Atsirakinsiu duris tuo raktu, kurį man dar paliko. Perskaitysiu lapelį su nurodymais. Įjungsiu skalbimo mašiną. Įjunkinsiu lygintuvą.
Bet pudingą… Nežinau, ar darysiu vėl. O gal vis dėlto padarysiu.
Nes juk ne apie pudingą čia kalba. Kalba apie tai, ar močiutė yra šeimos dalis, ar tik eilutė grafike. Ir ar aš turiu teisę dėl to kovoti – jei pati kadaise šitą karą jau kariavau, tik kitoje barikadų pusėje.
Penktadienį atėjau ankščiau nei įprastai. Adomėlė dar miegojo. Vilma kaip tik rinkosi daiktus – ji visada išeidavo prieš man ateinant, tokia buvo taisyklė.
– Ponia Regina, – pasakė ji, užsivilkdama švarką, – palikau jums daržovių sriubai. Ir atminkite – jokių saldumynų. Adomėlei šiandien jau buvo vaisių tyrės, cukraus norma dienai išnaudota.
Stovėjau prieškambaryje ir žiūrėjau į ją. Į tą jos švarką – pilką, tobulai išlygintą, su blizgančiom sagom. Į tą jos veidą – šviežią, pailsėjusį, su rytine makiažo doze.
– Vilma, – paklausiau staiga, – jūs turite vaikų?
Ji stabtelėjo, jau ranka ant durų rankenos.
– Neturiu. Bet tai neturi reikšmės. Aš turiu išsilavinimą.
– Žinoma, – linktelėjau. – Žinoma, turite.
Ir tą akimirką kažkas manyje persivertė. Ne pyktis. Net ne apmaudas. Kažkas kita – toks jausmas, kai pagaliau nustoji save apgaudinėti.
Kai Vilma išėjo, aš nuėjau į virtuvę. Grafiko lapas kabėjo ant šaldytuvo, šalia magnetuko nuo Palangos. Tas magnetukas – su jūros arkliuku – buvo mūsų paskutinė bendra kelionė su Antanu. Tą rudenį, prieš pat infarktą. Vaikščiojome basnarane, rinkome gintarėlius. Antanas pasakė: „Žinai, Regina, senatvė nebaisi, kai turi dėl ko gyventi." Tada aš dar nežinojau, kad jam liko trys mėnesiai.
Nukabinau lapą nuo šaldytuvo. Ne suplėšiau. Tiesiog padėjau ant stalo, užrašais žemyn. O tada išsiviriau arbatos ir atsisėdau laukti, kol pabus Adomėlė.
Ji pabudo po pusvalandžio. Išgirdau per radijo auklę tą jos mažą balsą – ne verkimą, o tokį burbuliavimą, tarsi ji kalbėtų pati su savimi. Užlipau į antrą aukštą, įėjau į kambarį. Adomėlė stovėjo lovytėje, įsikibusi turėklų, ir šypsojosi. Taip plačiai, kad matėsi visi keturi dantukai.
– Labas, saulute, – pasakiau ir paėmiau ją ant rankų. – Šiandien – jokių grafikų. Šiandien – tik mes.
Ir tada padariau tai, ko niekada nedariau per visus tuos mėnesius. Išsitraukiau telefoną ir paskambinau Aušrai.
– Aušra, aš šiandien vedu Adomėlę į parką. Paskui eisime pas mane. Pasiimsiu vežimėlį, sėsim į troleibusą. Grįšim iki vakaro. Pietūs bus, bet ne pagal grafiką. Bus kotletai, tokie, kokius aš dariau Mantui. Ir bus pudingas. Desertui.
Stojo tyla. Tokia ilga, kad jau galvojau – ryšys nutrūko.
– Bet mama… – pradėjo Aušra.
– Aušra, klausyk manęs. Aš myliu tave. Ir myliu Adomėlę. Ir aš tave puikiai suprantu. Žinai, kodėl? Nes aš buvau tokia pati. Kai gimė Mantas, aš irgi viską dariau pagal knygeles. Irgi kariavau su anyta. Irgi maniau, kad tik aš žinau, kas vaikui geriausia. Bet žinai, ką aš supratau dabar, po tiek metų?
Ji tylėjo. Aš girdėjau jos kvėpavimą – greitą, negilų.
– Aš supratau, kad mano anyta nemokėjo tų jūsų sistemų. Bet ji mokėjo mylėti. Ji mokėjo būti šalia. Ir kai jos nebeliko, kai ji mirė, aš staiga supratau, kiek daug ji man davė. Ne patarimų, ne taisyklių. O tiesiog savęs. Supranti?
Telefono ragelyje kažkas sušlamėjo. Paskui – tylus balsas:
– Mama, aš bijau.
– Ko bijai?
– Aš bijau suklysti. Bijau, kad padarysiu kažką ne taip. Kad Adomėlė užaugs… kad aš būsiu bloga motina. Vilma bent jau žino, ką daryti. Ji turi atsakymus į visus klausimus. O aš neturiu. Aš visai neturiu atsakymų.
Užmerkiau akis. Adomėlė tampė mano palaidinės sagą ir kažką sau niūniavo.
– Aušra, niekas neturi atsakymų. Nei tu, nei aš, nei Vilma su savo sertifikatais. Bet tu turi mane. Aš ne konkurentė. Aš tavo sąjungininkė. Tiesiog leisk man ja būti. Ne grafike. O gyvenime.
Tyla. Ir paskui:
– Mama, ar galit palaukti, kol grįšiu? Išeisiu iš darbo anksčiau. Kartu nueisim į tą parką. Visos trys.
– Lauksim, – pasakiau, ir balsas virptelėjo.
Kai Aušra grįžo, aš kaip tik maišiau pudingą ant viryklės. Ji įėjo į virtuvę, vis dar su paltu, ir stabtelėjo pamačiusi, kad grafiko nėra ant šaldytuvo. Nieko nepasakė. Tik priėjo prie manęs, paėmė šaukštą iš rankų, paragavo pudingo.
– Skanus, – tarė. – Kaip vaikystėje.
O vakare, kai jau rengiausi išeiti, ji pati prisegė naują lapą prie šaldytuvo. Baltas A4, ranka rašytas. Tik dvi eilutės: „Penktadienis – močiutės diena. Be jokių nurodymų."
Aš pravirkau. Tiesiog stovėjau koridoriuje, su paltu ir rankine, ir verkiau. Adomėlė žiūrėjo į mane iš savo kėdutės ir šypsojosi. O Aušra pirmą kartą per daugelį mėnesių apkabino mane ne atsisveikindama, o tiesiog taip.
Dabar jau antras mėnuo, kai penktadieniai – mano. Be grafiko. Be nurodymų. Verdame su Adomėle tai, ką ji mėgsta. Kartais – sriubą pagal Vilmą, kartais – kotletus pagal mane. Ji jau sako ne „ba-ba", o „mo-čiu-te". Beveik taisyklingai.
O vakar Aušra man paskambino ir pasakė: „Mama, gal galit ateiti antradienį? Nes Vilma susirgo, o aš… aš noriu, kad jūs pabūtumėt su Adomėle."
Ateisiu, žinoma. Aš gi močiutė.
