Švelni Jėga

Vardas mano — Tomas Rimkevičius, man keturiasdešimt vieni. Mechanikas iš Panevėžio, dirbu su varžtais ir tepalu nuo aštuoniolikos metų, ir jeigu kas manęs klaustų, ar aš — piktadarys

Šimtas dvidešimt eurų. Tiek kainavo puokštė, kurią Halina Žukauskienė laikė rankose, stovėdama prie gėlių parduotuvės Rotušės aikštėje Kaune. Nusipirko rožes senovinės rausvos spalvos, nes tokias turėjo savo vestuvėse

Motina žiūrėjo į voko kraštą, kyšantį iš po lėkštės, ir žinojo, kad tai – testamentas, kurio niekas iš vaikų dar neskaitė garsiai. Ona laikė šaukštą sriubai, bet nevalgė.

Mano vardas Rimantas, man keturiasdešimt treji, ir aš dvylika metų dirbu automobilių servise už geležinkelio stoties. Uošvė manęs nemėgo nuo pat pirmos dienos — nuo tada, kai atėjau

Rūta paskutinį kartą patikrino telefoną — 23:47, o gimdymo skyriuje jau trečia valanda tylu. Anądien uošvė Aldona atsiuntė žinutę: „Jeigu bus mergaitė, vadinsis Bronislava. Kaip mano mama." Rūta

Gydytoja Alfredo ligoninėje Klaipėdoje kalbėjo sausai, be jokio pagražinimo — taip, kaip medikai kalba, kai nebeturi laiko sušvelninti žodžių. — Jeigu būtumėte paleidęs katę, rankas būtumėte galėjęs prispausti

Balandžio pabaigoje į savo sodybą Rumšiškėse atvažiavau pirma nei planavau. Oras dar žvarbus, bet kvapas jau kitoks — žemė, dūmai iš kaimyno kamino, kažkas pavasariško ir daug žadančio.

— Tai aš čia visiems vasarą suplanavau. Mama birželį, Laima su vaikais liepą, Gedas rugpjūtį. Gerai sugalvojau? Asta neatsakė iš karto. Baigė plauti ridikėlius, nusibraukė rankas į prijuostę

Aš net ne iš tų, kurios greit paleidžia. Bet kai Ramūnas tą vakarą prieškambaryje ramiai pasakė: „Kol gyveni pas mane, atrodysi taip, kaip man patogu“, – manyje kažkas

Mano sesuo Aistė tą šeštadienį stovėjo prie mano šaldytuvo ir fotografavo užrašus ant durelių. Ne magnetukus iš kelionių — ten jau seniai kabojo tik sąskaitos ir tiekėjų kontaktai.