LT

Lukas neatsimena, kaip atsidūrė ant asfalto. Tik akimirka – ir pasaulis apsivertė. Vietoj žalio kiemo, pilko dangaus ir linksmo lojimo – šaltas žemės smūgis, žvyro traškėjimas delnuose ir

Pilkas katinas vėl sėdėjo narve pačiame prieglaudos koridoriaus gale. Jis įnirtingai uostinėjo orą, bandydamas suprasti, kur vėl atsidūrė. Dešine akimi jis dar šiek tiek skyrė šešėlius, o kairėje

Darius atsisuko į laikrodį. Rodė be dvidešimties dvylika. Lauke, Užupyje, jau porą valandų snigo – stambios, šlapios gruodžio snaigės lipo prie palangės. Vyras trečią kartą per pastarąsias penkias

Kai užrakinau lauko duris ir nusispyriau aukštakulnius, vis dar jutau, kaip juodas šilkas limpa prie šonkaulių. Laidotuvių gėlių kvapas matyt įsiskverbė į plaukus, nes net prieškambary jį užuodžiau

Rūta dar nebuvo nusimovusi lietpalčio, kai suskambo durų skambutis. Ne trumpas, mandagus pirštelėjimas, o ilgas, įkyrus zirzimas, nuo kurio subėgdavo kaimynai. Net pažvelgusi pro akutę ji nepatikėjo savo

Radau ant virtuvės stalo atspausdintą maršrutą: skrydis iš Vilniaus į Paryžių, viešbutis „Disney's Newport Bay Club“, parko bilietai keturiems asmenims. Dariaus, mūsų aštuonmečių dvynių Roko ir Luko, ir…

— Tai ką tu čia atvarei į mano namus? — Agnė stovėjo virtuvėje ir žiūrėjo į du mažus berniukus su vienodomis kuprinėmis. Už jų stovejo Marius, abiejose rankose

– Mantai, tu rimtai?! Kur aš paukščių fermoje švęsiu? Ten smirda mėšlu! – Goda sviedė plaukų suktuką į veidrodį. Stiklas suspragsėjo, bet išliko sveikas. Ji sėdėjo senutėliame močiutės

Buvo gerokai po vidurnakčio, kai Eglė pajuto, jog kažkas keliskart paspaudė durų skambutį. Virpančią tylą sudraskė atkaklus, isteriškas treliavimas. Atsargiai pažvelgusi pro akutę, ji išvysta ne policiją, o

Šiemet lietus pylė kaip iš kibiro. Aurelija žiūrėjo pro langą, kaip vandens srovės skalauja tuščią daugiabučio kiemą, ir galvojo apie tai, kad šaldytuve vėl tuščia. Ne, šiek tiek