LT

— Tai aš čia visiems vasarą suplanavau. Mama birželį, Laima su vaikais liepą, Gedas rugpjūtį. Gerai sugalvojau? Asta neatsakė iš karto. Baigė plauti ridikėlius, nusibraukė rankas į prijuostę

Aš net ne iš tų, kurios greit paleidžia. Bet kai Ramūnas tą vakarą prieškambaryje ramiai pasakė: „Kol gyveni pas mane, atrodysi taip, kaip man patogu“, – manyje kažkas

Mano sesuo Aistė tą šeštadienį stovėjo prie mano šaldytuvo ir fotografavo užrašus ant durelių. Ne magnetukus iš kelionių — ten jau seniai kabojo tik sąskaitos ir tiekėjų kontaktai.

Rūta stovėjo prie virtuvės lentynos ir lėtai suko rankomis kavamalę. Tas monotoniškas girgždėsys buvo vienintelis garsas bute. Už lango, Užupio kiemo gilumoje, kaštonas jau buvo pradėjęs mesti lapus

Man buvo dvidešimt penkeri, kai gyvenimas perlūžo per pusę. Ketvirtadienio vakarą, grįžus po ilgos pamainos Kauno klinikinėje ligoninėje, suskambo telefonas. Policija. Avarija kelyje Vilnius–Kaunas. Abu tėvai žuvo vietoje.

— Močiute, ar tu tikrai atidavei prosenelę, kad galėtum ilsėtis? — Kipras pasisuko nuo priekinės sėdės ir žiūrėjo tiesiai į mane. Dešimt metų, o ausys jau gaudo kiekvieną

Pirštinę ant laiptinės turėklų ji pametė tyčia. Aišku, tyčia. Kad tik būtų dingstis stabtelėti prieškambaryje, apsidairyti ir įvertinti, ką čia galima būtų pakeisti. — Na, štai mes ir

Man buvo trisdešimt penkeri, kai sėdėjau paskutinėje salės eilėje, o vienuolikos dienų anūkė snūduriavo ant mano krūtinės, susisupusi į gelsvą pleduką. Už lango jau buvo birželio vidurys, Kauno

Greta trenkė puodeliu į lėkštę taip, jog net stalas sudrebėjo. Ką tik iš darbo grįžęs Edvinas dar net spėjo nusivilkti dulkinos striukės, o aš, jo uošvė Vilma, ramiai

Prieš akis vis dar matau tą lapą. Baltas A4 formatas, prisegtas magnetuku nuo Palangos – tą patį, kurį pati jiems prieš dvejus metus parvežiau. Grafikas, o prie mano