Rugpjūčio pabaigoje Anykščių rajone taip džiūvo žemė, kad kaimynų šuo Sabalius atsisakė loti į praeivius — vos rado jėgų pavėsyje gulėti. Onutė Vaitkuvienė, šešiasdešimt trejų metų buvusi zootechnikė, tą sausrą prisimins dar ilgai. Ne dėl karščio. Dėl to, ką jai tada bandė padaryti žentas.
Viskas prasidėjo nuo šulinio. Tiksliau — nuo pinigų, kuriuos šulinys neva turėjo atnešti.
Onutės tėvo sodyba stovėjo už kaimo, prie pat miško, ir dar nuo prosenelio laikų sklype buvo gilus šaltinis su nepaprastai švariu vandeniu. Senasis kaimo felčeris mėgdavo sakyti, kad tas vanduo — kaip vaistai, ir kad devynioliktame amžiuje panašų vandenį iš aplinkinių sodybų veždavo net parduoti į Rygą. Onutė šitą istoriją girdėjo dar vaikystėje ir laikė ją tiesiog gražia legenda. Kol jos žentas Marius nenusprendė, kad legenda gali virsti verslo planu.
Marius, dukters Redos vyras, dirbo statybose meistru ir apie porą metų jau ieškojo, kur "įdėti pinigus". Kai per gimtadienį Onutė paminėjo tą seną pasakojimą apie Rygą, jo akyse sužibo kažkas, kas jai iškart nepatiko.
— Mama, o jeigu mes tą šaltinį atgaivintume? — paklausė jis po savaitės, atvažiavęs su Reda į sodybą tarsi šiaip aplankyti. — Butelius statyti, etiketę sukurti, "Vaitkų versmė" ar panašiai. Turistai dabar viską perka, kas natūralu.
Onutė iš pradžių nusijuokė. Paskui pamatė, kad Marius neketina juokauti.
Per kitą mėnesį jis atsivežė geologą iš Panevėžio, kuris paėmė vandens mėginius ir ilgai kalbėjo apie mineralizaciją bei debitą. Atsivežė ir buhalterį, kuris skaičiavo, kiek kainuotų įrengti gręžinį pagal visus reikalavimus, gauti licenciją, pastatyti nedidelį pastatą buteliavimui. Suma išėjo nemaža — apie šešiasdešimt tūkstančių eurų. Bet Marius kalbėjo apie tai taip įtikinamai, tarsi jau matytų, kaip parduotuvių lentynose stovi buteliai su žaliu etiketės fonu.
— Reikės tavo sklypo dalies, mama, — pasakė jis vieną vakarą prie stalo, kai Reda tylėdama maišė arbatą. — Formaliai. Kad galėtume gauti paskolą verslui. Banke reikalauja įkeisti nekilnojamąjį turtą.
Onutė tada dar nesuprato, kiek toli žentas yra pasiruošęs eiti.
Ji nesutiko iš karto — tiesiog pasakė, kad reikia pagalvoti. Bet po dviejų savaičių Marius atsivežė jau paruoštus dokumentus pas notarę Kaune, vardu Vilma Šeškevičienė, su kuria, kaip vėliau paaiškėjo, buvo pažįstamas dar nuo mokyklos laikų. Dokumentuose buvo ne dalies įkeitimas, o visiškas žemės sklypo, kartu su sodyba, perleidimas Mariaus vardu — "laikinai, kol įmonė atsistos ant kojų", kaip jis aiškino telefonu tą patį vakarą, kai Onutė, dar nepasirašiusi nieko, pradėjo neramiai vartyti popierius savo virtuvėje.
Tą vakarą ji ilgai sėdėjo prie senojo medinio stalo, ant kurio dar tėvas drožinėdavo šaukštus žiemos vakarais, ir žiūrėjo pro langą į tamsą, kur už kelių šimtų metrų tebebuvo tas pats šulinys su šaltu, skaidriu vandeniu. Sausio šaltis to vandens niekada neįveikdavo — jis likdavo tas pats visus metus.
Ryte ji paskambino savo seseriai Aldonai, gyvenančiai Utenoje, ir viską papasakojo.
— Onute, tu ką, — sušuko Aldona į ragelį taip, kad net per telefoną buvo girdėti, kaip sudrebėjo balsas. — Tu ruošiesi atiduoti tėvo namus žmogui, kurį pažįsti penkerius metus?
— Jis Redos vyras.
— Ir kas? Aš irgi buvau kažkieno žmona, bet tavo mamai savo namų neatidaviau.
Tas pokalbis Onutei atvėrė akis, bet ne iš karto. Ji dar mėnesį svarstė, skaitė sutarties tekstą, kurį jai atsiuntė Marius pastu, ir vis atidėliojo apsilankymą pas notarę. Marius kasdien primindavo — kartais švelniai, kartais su nerimu balse, kad verslo galimybė "neuždels laukti".
— Mes prarasime investuotoją, jei neįrodysime, kad turime kur statyti gamyklą, — kartojo jis. — O tas investuotojas iš Vokietijos jau seniai laukia mūsų atsakymo.
Tik vieną spalio vakarą, kai Onutė jau buvo beveik pasiryžusi pasirašyti — ne todėl, kad tikėjo verslo idėja, o todėl, kad pavargo nuo nuolatinio spaudimo ir norėjo, kad dukra būtų laiminga — jai paskambino kaimynė Stasė, gyvenanti per du kiemus.
— Onute, aš tau turiu ką pasakyti, bet tu nepyk, — pradėjo Stasė neužtikrintai. — Mano sūnus dirba banke Anykščiuose. Jis sakė, kad tas Marius jau kelis mėnesius ieško, kaip parduoti žemę greitai. Ne verslui statyti. Parduoti. Jau buvo atėjęs pirkėjas iš Vilniaus, žiūrėjo sklypą praeitą savaitę, kai tavęs nebuvo namie.
Onutė ilgai tylėjo prie telefono. Paskui tik paklausė:
— Ar tu tikra?
— Sūnus matė dokumentus banke. Marius norėjo paskolos, bet ne verslo plėtrai — jis norėjo grynųjų, kad galėtų sumokėti skolas. Jis skolingas žaidimų automatų salone Panevėžyje. Apie aštuoniolika tūkstančių eurų.
Tą naktį Onutė nemiegojo. Ji vaikščiojo po tuščius kambarius, žiūrėjo į nuotraukas ant sienos — tėvą su kastuvu prie šulinio, save mažą, sėdinčią ant to paties šulinio krašto vasaros popietę. Ryte ji nuvažiavo pas advokatą Kaune, kurio pavardę jai davė Aldona — Rimantą Norvaišą, dirbantį nedidelėje kontoroje netoli Rotušės aikštės.
Advokatas peržiūrėjo dokumentus greitai ir aiškiai pasakė:
— Jūs ruošiatės perleisti visą turtą be jokios garantijos, kad jis kada nors grįš atgal. Jei žentas turi skolų, sklypas gali būti areštuotas per kelis mėnesius po perrašymo. Jūs liksite be namų ir be teisinio pagrindo ką nors reikalauti.
Onutė grįžo namo tą pačią dieną nusprendusi, ką darys. Ji nedavė sau laiko svarstyti ilgiau — žinojo, kad kiekviena diena atidėliojimo reiškia naują Mariaus skambutį, naują priminimą apie "investuotoją iš Vokietijos".
Kitą savaitgalį, kai Marius su Reda vėl atvažiavo į sodybą — jau su galutiniu sutarties variantu ir net su gėlėmis, tarsi švenčiant būsimą pasirašymą — Onutė pasodino juos prie to paties virtuvės stalo.
— Aš nepasirašysiu, — pasakė ji ramiai, dėdama ant stalo aplanką su advokato paruoštais dokumentais. — Aš žinau apie tavo skolas žaidimų automatų salonui, Marius. Ir žinau, kad pirkėjas iš Vilniaus jau žiūrėjo sklypą.
Kambaryje pasidarė tylu taip, kad girdėjosi, kaip lauke ošia pušys.
Reda pažvelgė į vyrą, ir jos veide sumišimas keitėsi į kažką kietesnio.
— Marius, tai tiesa?
Jis bandė teisintis, kalbėjo apie "laikinus finansinius sunkumus", apie tai, kad "viskas būtų susitvarkę". Bet Onutė jį nutraukė.
— Aš šiandien buvau pas notarę Vilmą Šeškevičienę viena, be tavęs, — pasakė ji. — Ir oficialiai atšaukiau bet kokius įgaliojimus, kuriuos tau galėjau būti pasirašiusi anksčiau dėl žemės tvarkymo. Sklypas ir sodyba lieka mano vardu. Šulinis lieka mano. O apie tavo skolas pasikalbėk su Reda pats — man jau nėra ko pridurti.
Ji atsistojo, paėmė nuo lango raktų ryšulį — tuos pačius raktus nuo sodybos, kuriuos visada laikydavo ant vinies prie durų — ir padėjo juos priešais save ant stalo, tarsi rodydama, kad jie liks čia, jos rankose, o ne kažkieno kitame kišenėje.
— Nuo šiol viskas, kas susiję su šiuo sklypu, eina per advokatą Norvaišą. Jokių žodinių susitarimų, jokių "laikinai".
Marius išėjo tą pačią dieną, nepalikdamas nė žodžio. Reda pasiliko dar valandą, verkė prie to paties stalo, klausė, kodėl mama jai nepasakė anksčiau. Onutė paglostė dukters ranką ir atsakė paprastai:
— Nes norėjau, kad tu pati matytum, kokį žmogų pasirinkai. Aš tavęs nekaltinu. Bet namų aš neatiduosiu — nei tau, nei jam.
Po dviejų mėnesių Reda su vaiku persikėlė gyventi pas Aldoną į Uteną, kol susitvarkė skyrybų dokumentus. Marius su savo skolomis liko vienas.
O šulinis prie miško tebestovi toje pačioje vietoje. Onutė kartais vakarais nueina prie jo su kibiru, semia vandenį taip, kaip semdavo dar tėvas, ir žino — niekas, jokia etiketė ir joks investuotojas iš Vokietijos, niekada neturės teisės sakyti, kad šitas vanduo jo.
