Prieš dvidešimt metų Kaune ją pažinojo kaip merginą iš televizijos ekrano — Editą Vaitkutę, kuri paauglystėje suvaidino vyriausiąją dukterį populiariame šeimos seriale „Namai prie ežero", rodytame per vietinį kanalą nuo 1994 iki 2001 metų. Vaikai ją mylėjo, mamos rodė dukroms kaip pavyzdį, o pati Edita, artėdama prie penkiasdešimties, jau seniai buvo ištekėjusi už buvusio ledo ritulininko Igorio Stankevičiaus, augino tris vaikus ir rašė knygas apie šeimos vertybes, kurios pardavinėjamos kioskuose prie autobusų stočių iki šiol — pastarasis tomas, „Namų šiluma", per trejus metus išpirktas beveik penkiolikos tūkstančių egzempliorių tiražu.
Antra jos karjeros banga prasidėjo, kai ji tapo pagrindiniu veidu televizijos kanalo, transliuojančio kalėdines melodramas — tokias, kur veikėjai vaikšto per Vilniaus senamiestį su karštu vynu rankose, o sniegas byra tiksliai tada, kai reikia bučinio prie eglės. Dešimt metų iš eilės Edita vaidino beveik kiekviename tokiame filme, ir jos vardas žiūrovams tapo sinonimu gruodžio mėnesio.
Tada, 2022-ųjų lapkritį, ji perėjo į kitą, mažesnę kompaniją — „Šviesos Namai" — ir tapo ne tik aktore, bet ir kūrybos direktore. Iš pradžių niekas nekreipė dėmesio. Kol nepasirodė interviu vienam didžiajam dienraščiui.
Žurnalistė paklausė tiesiai: ar naujoji kompanija rodys filmus apie tos pačios lyties poras. Edita atsakė be dvejonių: „Manau, kad „Šviesos Namai" ir toliau centre laikys tradicinę santuoką." Sakinys, ištartas per kavos puodelį interviu metu, per parą apkeliavo visą šalį.
Pirmoji atsiliepė buvusi kolegė, dainininkė Rūta Bagdonaitė, per socialinius tinklus pavadinusi žodžius „gėdingais ir skaudinančiais". Po jos prisijungė aktorė Gabija Žukauskienė, o LGBT teises ginančios organizacijos vadovė pareiškė spaudai, kad tokie pasisakymai realiai kenkia žmonėms, kurie ir taip jaučiasi nematomi per šventes. Portalai vienas po kito talpino antraštes, komentarų skiltys užsipildė per kelias valandas.
Generalinis direktorius Mindaugas Šeškus po kelių dienų viešai pareiškė, kad Edita kalbėjo tik savo, o ne visos įmonės vardu, ir kad sprendimai dėl būsimų siužetų bus priimami kiekvienam projektui atskirai. Ji liko stovėti viena.
Namie tą vakarą Edita neįjungė televizoriaus. Sėdo prie virtuvės stalo, priešais save pasistačiusi telefoną ant knygų stirtos, ir įsijungė kameros režimą. Arbata puodelyje spėjo atvėsti dar prieš pirmą dublį — ji filmavosi tris kartus, kol pavyko nesudrebėti balsui. Vaikai jau miegojo, tik vyriausioji dukra Sofija dar tampėsi virtuvės tarpduryje, klausdama, ar mama gerai jaučiasi. „Eik miegoti, viskas gerai", — atsakė Edita, neatitraukdama akių nuo ekrano. Įraše ji sakė mylinti visus žmones be išimties, tvirtino, kad dalis interviu buvo iškirpta, kaltino žiniasklaidą kurstant skaldymą. Bet vieno dalyko taip ir nepadarė — neatsiėmė savo žodžių.
Tą naktį Igoris, grįžęs iš treniruočių salės, rado ją prie stalo su tuo pačiu jau seniai atvėsusiu puodeliu. „Gal tiesiog paskambink Mindaugui ir paaiškink," — pasakė jis, nusivilkdamas striukę. Edita papurtė galvą: „Aš nieko blogo nepasakiau." Igoris tik gūžtelėjo pečiais ir nuėjo virti dar arbatos — jis retai ginčydavosi su ja tokiais klausimais, nors namie, prie vakarienės, ir pats kartais primindavo, kad jos knygos apie „tradicinę šeimą" parduodamos būtent tų žmonių, kurie dabar rašo piktus komentarus po jos nuotraukomis.
„Šviesos Namai" kalėdinę programą tęsė toliau, filmų skaičius net augo, ir Edita liko viena ryškiausių jų veidų. Dalis žiūrovų rašė laiškus palaikymo, siuntė rankų darbo atvirukus paštu. Kiti gruodį demonstratyviai jungdavo konkuruojantį kanalą. Vieno tokio filmo premjeroje, sausio pradžioje, žurnalistė vėl priėjo su diktofonu — Edita tik pasakė: „Šiandien kalbu tik apie filmą," — ir nuėjo tolyn per raudoną kilimą, net nesustabdžiusi žingsnio.
Praėjus beveik metams po skandalo, sausio pabaigoje, Edita gavo skambutį iš savo advokatės — reikėjo pasirašyti naują sutarties priedą, kuriame kompanija numatė teisę bet kada patikslinti, kas viešai kalba jos vardu. Edita perskaitė dokumentą tris kartus prie to paties virtuvės stalo, kol Igoris kitame kambaryje su vaikais dėliojo galvosūkį, ir vieną punktą — apie viešuosius pareiškimus be išankstinio suderinimo — perbraukė raudonu rašikliu, tokiu pačiu, kokiu anksčiau tikrindavo vaikų namų darbus.
Kitą rytą, nesulaukusi nė devintos valandos, ji nuvažiavo į biurą Vilniuje, Konstitucijos prospekte, pati, be advokatės, ir padėjo pasirašytą, bet pataisytą sutartį ant Mindaugo Šeškaus stalo. Kabinete kvepėjo šviežia kava, už lango pilkšvai švietė sniegas ant stogų, o ant stalo, greta kompiuterio, stovėjo rėmelis su Šeškaus paties šeimos nuotrauka — pastebėjusi jį, Edita valandėlę sudvejojo, bet paskui vis tiek prabilo:
— Aš atėjau ne atsiprašyti, — pasakė ji, sėsdamasi priešais, net nenusivilkusi paltuko. — Aš atėjau pasakyti, kaip bus toliau.
Šeškus pasiėmė lapą, perbėgo akimis perbrauktą punktą, uždėjo ranką ant jo ir paklausė, ar ji suvokia, ką tai reiškia komercine prasme — galimus nutrūkusius kontraktus, reklamos partnerius, kurie irgi skaito naujienas.
— Suvokiu, — atsakė ji. — Ir vis tiek: jeigu norite mano vardo filmų afišose, priimsite ir mano balsą tokį, koks jis yra. Arba nesutariame toliau.
— Aštuonerius metus dirbome be tokių sąlygų, — pasakė jis, vartydamas rašiklį pirštuose.
— Aštuonerius. Ir dabar sprendžiu, ar duoti devintus.
Šeškus tylėjo ilgai, vėl ir vėl braukdamas žvilgsniu tą patį raudoną brūkšnį, kol galiausiai paėmė savo rašiklį ir pasirašė apačioje, be jokių papildomų pataisymų. Nė žodžio daugiau nepasakė — tik grąžino jai jos egzempliorių per stalą.
Edita liko dirbti, bet nuo tos dienos kiekvienas interviu prieš pasirodant spaudoje eidavo per jos pačios, ne kompanijos, patvirtinimą. Namie ta sutartis su raudonu perbraukimu gulėjo ant darbo stalo dar savaitę, tarp vaikų piešinių ir seno telefono su įklijuotu nuotraukų kolažu ekrane, kol vieną vakarą, padedama Sofijos, kuri nešė dėžę iš palėpės, ji pati įdėjo dokumentą į archyvo aplanką ir užrašė ant jo datą — flomasteriu, tokiu, kokiu dukra piešdavo snaiges ant kalėdinių atvirukų.
