Vardas mano — Kęstutis. Šešiasdešimt vieneri, buvęs autoserviso meistras iš Antakalnio, dabar — pensininkas, kuris kas antrą trečiadienį vežasi anūkę Marijaną į Rotušės aikštę pamaitinti balandžių ir suvalgyti vieną sausainį su aguonom iš tos pačios kepyklėlės, kur prieš trisdešimt metų pirkdavau duoną savo dukrai.
Su marčia, Ievos mama, ilgai nesutariau. Ne todėl, kad ji bloga — tiesiog kitokia. Ji planuoja viską minute į priekį: kada valgyti, kada miegoti, kokiu maršrutu vežtis vaiką, kad neprikeltų per anksti. Aš, sakau atvirai, taip niekada negyvenau. Kai auginau Ievą — savo dukrą, dabar Marijanos mamą — viskas vyko chaotiškai, nes dirbau po dvylika valandų, o žmona, Ievos mama, dirbo naktinėmis pamainomis ligoninėje. Mes vaiką augindavom pakaitomis, retai kada abu vienu metu.
Kai Ieva pagimdė Marijaną, aš pagalvojau — dabar mano eilė padaryti tai, ko nepadariau anksčiau. Ne dėl kaltės. Tiesiog dėl to, kad supratau: laikas su vaiku nėra beribis resursas, kurį galima atidėti kitam mėnesiui.
Marijaną pirmą kartą palaikiau ant rankų ligoninės koridoriuje, Santariškėse, žiemą, kai lauke buvo minus penkiolika ir langai buvo apšalę storu ledo sluoksniu. Ji svėrė tris kilogramus keturiasdešimt gramų. Aš tada nemokėjau nė vieno teisingo žodžio pasakyti — tik stovėjau ir laikiau, o slaugytoja, mačiusi mano veidą, paklausė, ar viskas gerai. Aš sakiau, kad taip, tiesiog senas jau, akys prakaituoja.
Uošvienė — mano žmonos mama, Aldona, aštuoniasdešimt dvejų — ilgą laiką manė, kad aš per daug maišausi. Kad tėvams reikia savo erdvės, o senelis turi laikytis atokiau, kol jo prireikia. Ji pati taip užaugino tris vaikus — atokiai, tvarkingai, be jokių sentimentų viešumoje. Kai pamatydavo mane su vežimėliu prie Vilniaus katedros, papurtydavo galvą ir sakydavo: "Kęstuti, tu ją išlepinsi."
O aš jai atsakydavau: "Aldona, aš nebeturiu laiko lepinti ar nelepinti. Aš turiu laiko tik būti."
Ta frazė jai nepatiko. Ji manė, kad tai priekaištas jai pačiai — kad ji savo laiku nebuvo pakankamai. Tarp mūsų dėl to buvo įtempta kelias mėnesius: ji vengdavo ateiti tomis dienomis, kai aš su Marijana, o aš, sakysiu sąžiningai, tam ir nesipriešindavau, nes su ja kartu sunkiau atsipalaiduoti — ji vis primindavo, ką "reikia" daryti su vaiku, koks tvarkaraštis, kokia temperatūra kambaryje.
Lūžis įvyko rudenį, spalio pabaigoje, kai Marijanai buvo aštuoni mėnesiai. Ieva su vyru turėjo skristi į Kauną dviem dienoms — jo tėvo laidotuvės, staigus insultas. Reikėjo kažko, kas pasiliktų su vaiku per naktį. Ieva paskambino man, bet tuo pačiu metu paskambino ir Aldonai — nes, kaip vėliau paaiškėjo, nežinojo, kaip pasirinkti tarp mūsų, ir bijojo įžeisti.
Aš atvažiavau pirmas. Su termosu, kuriame arbata su medumi, ir su sena, apkramtyta žaisline pelėda, kurią kadaise pirkau Ievai jos pirmam gimtadieniui — ji tebestovėjo mano spintoje trisdešimt metų. Aldona atvažiavo po pusvalandžio, su savo maišeliu, kuriame buvo termometras, sauskelnės kremas ir sąsiuvinis su užrašytu maitinimo grafiku.
Prie durų kilo nemaloni scena. Aldona pasakė, kad ji, kaip močiutė iš motinos pusės, turinti pirmumo teisę likti su vaiku naktį, o aš galįs "prisidėti dieną". Aš jai atsakiau, kad čia ne eilė poliklinikoje, o vaikas, ir kad Marijana jau užmigo ant mano peties, kol laukėme lifto.
Ji tada pasakė sakinį, kurio aš nepamiršiu: "Tu jai ne tikras senelis buvai — dirbai visą laiką, kai Ieva augo. Dabar nori atsiimti tai, ko negavai."
Skaudu buvo ne dėl to, kad neteisybė — o dėl to, kad dalis tiesos ten buvo. Aš tikrai dirbau nuolat, kai Ieva augo, ir tikrai dabar, laikydamas Marijaną, jaučiu kažką panašaus į antrą šansą. Bet aš nemaniau, kad tai gėda. Aš tą naktį pasilikau — Marijana ant manęs miegojo tris valandas be pertraukos, aš sėdėjau nejudėdamas fotelyje, kad nepažadinčiau, ir žiūrėjau į languose atsispindinčius Vilniaus senamiesčio žibintus.
Aldona pasiliko virtuvėje, negrįžo namo. Girdėjau, kaip ji verda arbatą, kaip vaikšto tyliai. Apie antrą nakties ji atėjo į kambarį, atsisėdo priešais, ir mes ilgai tylėjome. Paskui ji pasakė, kad jai gėda dėl tų žodžių prie durų. Kad ji pati bijo, jog Marijana ją laikys "griežtąja senele", o mane — "šiltuoju seneliu", ir kad ta baimė kalbėjo per ją, ne tiesa.
Aš tada nepasakiau nieko didingo. Tiesiog padaviau jai vaiką ant rankų likusioms dviem valandoms, kol pati atsigulė ant sofos su Marijana ant krūtinės, ir aš pirmą kartą per šešis mėnesius pamačiau, kaip Aldona verkia — ne iš skausmo, o iš to, kad kūdikis miega ant jos taip pat ramiai, kaip prieš tai miegojo ant manęs.
Ryte, kai Ieva grįžo iš Kauno, laidotuvių pavargusi, ji rado mus abu virtuvėje, kavos puodelius ant stalo ir Marijaną, sėdinčią lopšelyje tarp mūsų, žaidžiančią su ta pačia apkramtyta pelėda.
Po to mėnesio pabaigoje aš nuėjau pas notarą Žirmūnuose — vienas, be jokios dramos, tiesiog priėmiau sprendimą, kurį seniai nešiojausi galvoje. Turėjau garažą prie Fabijoniškių, kur trisdešimt metų dirbau su automobiliais, ir kurį po mano mirties automatiškai būtų paveldėjusi tik Ieva, kaip vienintelė vaikė. Aš pakeičiau testamentą taip, kad garažas — vertas apie keturiasdešimt penkis tūkstančius eurų — pereitų Marijanai per patikos fondą, kurį ji galės tvarkyti sulaukusi aštuoniolikos, o iki tol jį administruotų abi — ir Ieva, ir Aldona, kartu, priverstos bent kartą per metus susitikti dėl vaiko reikalų.
Kai pasakiau Aldonai apie tai per Kūčias, ji ilgai tylėjo, paskui tik paklausė, kodėl būtent taip. Aš atsakiau, kad noriu, jog Marijana turėtų priežastį, dėl kurios jos abi senelės liktų susietos, net kai manęs nebebus. Ne pinigų dėlei — dėl to, kad vaikas neturėtų augti tarp dviejų stovyklų.
Dabar, kas antrą trečiadienį, mes visi trys — aš, Aldona ir Marijana, jau beveik dvejų — einame į Rotušės aikštę. Balandžiai skrenda pabaidyti, Marijana juokiasi, o Aldona laiko jos ranką, kol aš perku du sausainius su aguonom — vieną jai, vieną sau, kaip visada.
