LT

Rūta Karpavičienė trisdešimt septynerius metus dirbo Anykščių rajono veterinarijos punkte, ir per visą tą laiką ji manė, kad jau mačiusi viską, ką gyvūnas gali parodyti žmogui. Bet vieną

Rita ilgai stovėjo prie veidrodžio Panevėžio buto koridoriuje, prieš kiekvieną svarbų pokalbį patikrindama, ar suknelė neišduoda per daug. Ji žinojo, kad uošvė Genovaitė vėl matuos ją akimis nuo

Rugpjūčio antradienis Palangoje. Priešpietinis dangus be debesų, Baltija tyli, tik kur nors prie molo cypteli kiras. Moteris gultuke prie pat vandens nepanaši į nieką garsų — paprasta lininė

Mano vyriausioji sesuo Vaida visada juokdavosi, kad aš per daug pasitikiu tuo šunimi. „Girtute, tu jam patikėtum ir vaiką prižiūrėti", – sakydavo ji, žiūrėdama, kaip mano dukrytė Emilija

Namą Žvėryne pirkau dar su pirmuoju vyru, kol viskas nesugriuvo. 74 kvadratiniai metrai, sodas už namo, latakas, kuris rudens lietų metu visada tekėdavo. Atsimenu kiekvieną to namo centimetrą.

Man šešiasdešimt septyneri, ir dešimtmečius maniau, kad rūpesčiai dėl vaikų baigsis, kai jie užaugs. Klydau. Sūnui keturiasdešimt vieneri, dukrai trisdešimt aštuoneri, o telefonas skambina lygiai taip pat, kaip

Laura nusileido Vilniaus oro uoste paskutiniu reisu iš Amsterdamo. Kišenėje — bilietas atgal į Londoną, rankoje — vokas su darbo sutartimi trims savaitėms, telefone — vienintelis numeris, kurį

Tą naktį ligoninės koridoriuje kvepėjo chloro tirpalu ir kažkieno pamirštais cepelinais. Prieš dvidešimt metų, kai tik susituokėme, anyta mane išmokė juos gaminti — su spirgučiais ir grietine. Dabar

Rytas, kai išėjo pati Vaikystėje Rasa Bartkutė iš Šiaulių ilgai galvojo, kad butas visada taip kvepia — pigiais cigaretės dūmais, kurie prasismelkia pro sandarinimo juostą po tėvo kambario

Vėjas nuo Kuršių marių: vyras, kurį žmona bandė paskandinti Nidoje Rugpjūčio pabaigoje Nidoje vėjas jau kitoks — sausesnis, su smėlio kruopelėmis, kurios limpa prie odos net po dušo.