LT

Kai pirmadienį grįžau po pamainos priėmimo skyriuje, prieškambaryje stovėjo skalbimo mašina. Nauja, dar su plastikine plėvele ant durelių, kaina lipduke – šeši šimtai penkiasdešimt eurų. Aš, Darius Žukauskas,

Pirmoji mano pamaina bare prie Vilniaus ir Aušros gatvių sankryžos teko lapkritį, tokį vakarą, kai langus dengia rūkas, o žmonės mieliau sėdi namie po pledu, nei brenda į

Vardas — Rytis Jankauskas. Turiu 42-ejus, dirbu automechaniku Panevėžyje, toje pačioje dirbtuvėje jau devynioliktus metus. Papasakosiu šitą istoriją taip, kaip ją mačiau — nuo pat pradžios iki tos

Aš laikau kraną taip, kaip laikai daiktą, kuris tuoj sudužu tau rankose. Vieta vadinasi Salakas, netoli Zarasų ežerų krašto, ir aš čia gyvenu jau septyniolika metų — nuo

Mane vadina Rimu, man penkiasdešimt šešeri, ir aš dvidešimt metų remontuoju automobilius toje pačioje dirbtuvėje Panevėžio pakraštyje, prie Ramygalos plento. Uošvė mano, Aldona, moka man priminti kiekviena proga,

Mama niekada nesuprato, kodėl aš tylėjau prie stalo, kai ji atnešė obuolių pyragą. Manau, ji vis dar galvoja, kad tai buvo apie pinigus. Vadinuosi Tadas, man trisdešimt treji.

Aš vairavau nuo Vilniaus link Trakų, kai suskambo telefonas mašinoje. Ekranas parodė: "Rūta". Paspaudžiau garsiakalbį, dar pusiau mintyse skaičiuodamas, kiek liko degalų. „Labas, ką veiki?" Balsas kitame gale

Vilniuje, buhalterinės apskaitos skyriuje ant Ozo gatvės, dirbau dvidešimt trejus metus. Pradėjau nuo eilinės buhalterės, iki pensijos likus dvejiems metams jau buvau vyriausioji specialistė. Nė vieno rimto pastabos

Vėjas nuo jūros vis dar taškė langus, kai Aistė Norkutė stovėjo prieš veidrodį savo miegamajame Palangoje ir bandė sudėti į kuprinę tris paskutinius metus savo gyvenimo. Rankos nepaklausė

Zita Karpavičienė šluodavo Antakalnio kiemus nuo šešių ryto – prieš pat Dievo Motinos gimimo šventę oras jau kando iš tikrųjų, o kaštonai po Vaikystės gatvės medžiais gulėjo šlapi