Rugpjūčio antradienis Palangoje. Priešpietinis dangus be debesų, Baltija tyli, tik kur nors prie molo cypteli kiras. Moteris gultuke prie pat vandens nepanaši į nieką garsų — paprasta lininė kepurė, akiniai, knyga ant pilvo. Tik kai ji pakyla nueiti prie jūros, aš ją atpažįstu iš eisenos. Dvidešimt metų atgal ta eisena buvo ant visų žurnalų viršelių.
Mes sėdime per kelis gultukus. Aš laikau ledų kaušelį, kurį pirkau prie J. Basanavičiaus — du eurai, braškiniai. Ledai kapsi ant rankos, ir aš persikeliu jį į kitą delną, kad nesulašėtų ant knygos, kurią irgi laikau. Negaliu atplėšti akių. Ne todėl, kad ji garsi. O todėl, kad ji čia, visiškai atvira, su tuo, ką iš jos, rašė spauda, padarė skalpeliai, ir jai, atrodo, nesvarbu, kad kas nors mato.
Žurnalai rašė, kad viskas prasidėjo, kai jai buvo dvidešimt devyneri. Banalus sprendimas, kokių Holivude per savaitę priimama šimtai: riebalų nusiurbimas paprastoje klinikoje Beverli Hilse. Eilinė kosmetinė procedūra, dviejų valandų darbas. Jai žadėjo, kad po trijų savaičių ji vėl galės fotografuotis su bikiniu.
Vietoj to, kaip vėliau pasakojo tabloidai, organizmas sureagavo kaip į priešą. Uždegimas, kurio nesustabdė antibiotikai, paskui randai — gilūs, nelygūs, matomi net per audinį. Rašė, kad ji pabudo iš narkozės žmogumi, kurio kūnas buvo pakeistas negrįžtamai. Ir kad tą pačią dieną ji išėjo iš klinikos pro tarnybinį įėjimą, nes prie pagrindinio jau budėjo fotografai.
Aš to nemačiau. Aš tik skaičiau, kaip ir visi. Bet Holivudo karuselė iš tų straipsnių pasirodydavo esanti ne tik blizgi, bet ir be galo alkana. Mieste, kur moters randas vertinamas griežčiau nei profesinė klaida, ji, spaudos duomenimis, dvidešimt vienerius metus gyveno su tuo pačiu matomu priminimu. Fotografai laukdavo prie automobilio su objektyvais, kurie kainuoja kaip butas Vilniuje. Laikraščiai lygindavo jos nuotraukas iš skirtingų metų, tarsi tai būtų nusikaltimo kronika.
Aš ją atsimenu iš vaikystės. Tą filmą mes žiūrėjome su broliu iš kasetės, kurią tėvai buvo paslėpę virš spintos. Ji ten įėjo į kadrą ir viskas iš karto sukosi ne pagal scenarijų. Tada ją vadino auksine mergaite, nors tame veide jau slypėjo kažkas trapesnio — kaip plonas ledas, kurį kas rytą reikia pabarstyti druska.
O dabar aš žiūriu, kaip ji braidžioja palei krantą. Ne pozuoja. Ne slepia. Tiesiog eina per seklumą, užsikėlusi suknelę kiek aukščiau kelių, ir vanduo atitenka jai taip pat, kaip visiems kitiems. Prieš tai išsitraukė iš krepšio obuolį, nugraužė iki kotelio, o kotelį įdėjo atgal į maišelį. Aš kažkodėl tai pastebėjau. Gal todėl, kad tokio paprasto judesio Holivudas jos tikrai neišmokė.
Netoliese sustoja pora su mažu vaiku. Vyras pasikelia telefoną, tarsi fotografuotų jūrą, bet objektyvas per ilgai nejuda ta kryptimi, kur ji stovi vandenyje. Aš sustingstu — štai dabar, po dvidešimt vienerių metų, viskas gali prasidėti iš naujo, čia, prie paprasčiausio Palangos paplūdimio. Bet vaikas ima verkti, vyras nusisuka nuraminti jo, ir telefonas nuleidžiamas. Ji tuo metu net galvos nepakelia, tik nusibraukia vandens lašą nuo skruosto ir eina toliau seklumoje.
Aš tuomet padariau keistą dalyką — atsistojau ir nuėjau prie gelbėtojo bokštelio. Gelbėtojas, dvidešimties vaikinas su išblukusia liemene, stebėjo paplūdimį pro žiūronus.
— Žinote, kas čia? — paklausiau.
Jis nuleido žiūronus.
— Kur?
— Ten, prie trečio gultuko.
Jis gūžtelėjo.
— Mūsų poilsiautoja. Iš Vilniaus, regis. Užsakė gultuką trim dienom.
Aš tik šyptelėjau. Ne todėl, kad jis klydo. O todėl, kad jis pasakė tiesą, kurios ji pati, matyt, seniai laukė.
Ji čia nebuvo žvaigždė. Ji buvo paprasta poilsiautoja, kurios niekas neatpažino, ir tai atrodė kaip dovana. Knyga ant pilvo vadinosi „Medžių aidas”. Kažkur skaičiau apžvalgą — ten, rodos, apie moterį, kuri po avarijos pradeda gyventi prie ežero ir niekam nesako savo praeities.
Grįžau prie gultuko. Ledai jau seniai ištirpę, ranka lipni. Nueinu nusiplauti prie viešo dušo ir tuo pačiu metu ji trumpam pakyla ir eina prie to paties dušo, kurį miestas pastatė prie kopų. Mes stovime per porą metrų vienas nuo kito. Ji atsuka čiaupą. Vanduo bėga šiltas, nors buvo jūra. Nusiima kepurę, pakiša galvą po srove, paskui iš krepšio ištraukia du rankšluosčius: vieną užmeta ant pečių, antrą pasitiesia ant smėlio, kad nesušlaptų basos kojos.
Aš tada pagavau save galvojant, kad nežiūriu į ją kaip į istoriją. Aš žiūriu, kaip žmogus, apie kurį dvidešimt vienerius metus rašė laikraščiai, atsistoja viešumoje ne tam, kad ką nors įrodytų, o todėl, kad nori išgirsti bangas. Ir renkasi vietą, kurioje jos nepažįsta. Ar dar geriau — kurioje ji gali būti atpažinta iš trečio karto, bet niekam tai neįdomu, nes vėjas nešioja smėlį, o moteris dryžuota suknele sveria delne akmenuką. Ji sviedžia jį į jūrą taip, kaip vaikai sviedžia duoną balandžiams.
Po valandos ji pradeda rinkti daiktus. Lėtai, be skubos. Knygą įdeda pirmą, paskui kremą nuo saulės su apsauga „50+”, kepurę, telefoną su nulaužtu kampu. Paskutinis — rankšluostis su smėliu, kurį ji purto prieš vėją. Smėlis nulekia man ant kulkšnių.
— Atsiprašau, — pasako ji.
Atsakau, kad nieko tokio.
Ji žvilgteli į tolį, kur saulė jau kabo virš kopų, ir priduria:
— Geriausia vieta čia, kai ima pūsti. Tada nesigirdi telefono.
Šyptelėju, bet ji jau apsisukusi. Eina link medinio tako šalia poilsio namų. Eisena ta pati, dėl kurios kadaise siūlydavo vaidmenis be klausimų. Tik dabar ji neša krepšį ne ant alkūnės, o per petį, tvirtai, kaip nešamos malkos.
Tada padarau tai, ko nedariau per visas dvi valandas: nufotografuoju ne ją, o jos vietą smėlyje. Du gultukai, ant vieno pamirštas drėgnas rankšluosčio kampas. Nuotrauka nebuvo skirta niekam. Laikau ją telefone iki šiol, nors niekam nerodžiau.
Susitikimo nebuvo. Interviu nebuvo. Ji man nepasakojo nei apie gydytojus, nei apie randus, nei apie advokatų pareiškimus, kurių, spauda rašė, buvo ne vienas. Ji tiesiog buvo. O paskui išėjo medinio tako link, ir po kelių žingsnių jos siluetas dingo už kopų žolės.
Vėjas ėmė nešioti tuščius ledų popierėlius po visą paplūdimį — vienas jų prilipo prie tuščio gultuko, ant kurio ji dar prieš minutę sėdėjo, ir liko ten, plazdėdamas kaip maža vėliavėlė, kol atėjęs paplūdimio valytojas nubloškė jį šluota į maišą kartu su likusiu dienos šiukšlynu.
