Rita ilgai stovėjo prie veidrodžio Panevėžio buto koridoriuje, prieš kiekvieną svarbų pokalbį patikrindama, ar suknelė neišduoda per daug. Ji žinojo, kad uošvė Genovaitė vėl matuos ją akimis nuo galvos iki kojų ir tars kažką apie „gražuoles, kurios nemoka nieko kito, tik atrodyti gerai".
Vytautas, jos vyras, jau dvidešimt minučių sėdėjo virtuvėje su motina ir tylėjo. Rita girdėjo per duris, kaip Genovaitė vartė popierius — testamento projektą, kurį advokatė Rasa Kavaliauskienė parengė rugpjūčio 28 dieną, per savaitę po to, kai seneliui Broniui sustojo širdis ir jis nespėjo pasirašyti galutinio varianto. Vizitas pas notarą buvo suplanuotas rytoj, dešimtą valandą, Respublikos gatvėje.
— Aš nesuprantu, kodėl namas Ramygaloje turi atitekti jai, — pasakė Genovaitė ir bakstelėjo pirštu į popierių. — Šešiasdešimt aštuoni kvadratai, sodas, garažas — viskas jai. Ji čia gyveno vos trejus metus. Aš — keturiasdešimt vienerius.
— Mama, tėtis pats taip nusprendė, dar būdamas sveikas, — atsakė Vytautas. — Rasa tai patvirtins raštu.
— Rasa patvirtins tai, ką jai pasakys ta jo… — Genovaitė nutilo, ieškodama žodžio, ir nerado nieko geresnio už seną priekaištą: — ta jo lėlė.
Rita įėjo į virtuvę su padėklu, ant kurio buvo trys puodeliai kavos. Ji statė juos ant stalo taip atsargiai, tarsi kiekvienas puodelis galėtų sudužti nuo per stipraus garso.
— Genovaita, aš nieko neprašiau, — pasakė ji. — Aš net nežinojau apie testamentą, kol Rasa neparodė popierių trečiadienį.
— Žinoma, nežinojai, — nusišypsojo uošvė šalta šypsena. — Tu niekada nieko nežinai, tiesa? Tik atrodai gerai ir viskas savaime į tavo rankas krenta.
Vytautas trenkė delnu į stalą taip, kad kavos puodeliai sudrebėjo.
— Užteks. Aš dvidešimt metų klausausi, kaip tu ją vadini lėle, gražuole, viskuo, tik ne žmogumi. Ji slaugė tėtį paskutinius du mėnesius, kai tu net neatvažiuodavai iš Kauno.
— Aš dirbau!
— Tu neatvažiuodavai, nes negalėjai pakęsti žiūrėti, kaip jis silpsta, — Vytautas kalbėjo tyliau, bet kiekvienas žodis krito kaip akmuo. — O ji sėdėjo prie jo lovos kiekvieną vakarą ir skaitė jam laikraštį, nes jis pats nebegalėjo laikyti puslapių.
Rita atsisėdo ant kėdės krašto, rankomis suėmusi savo puodelį taip, lyg jis būtų vienintelis daiktas, sulaikantis ją nuo išėjimo iš buto. Ji nežiūrėjo nė į vieną iš jų — žiūrėjo į kavos paviršių, kuriame drebėjo jos pačios atspindys.
— Bronius man kartą pasakė, — prabilo ji po ilgos pauzės, — kad namas Ramygaloje jam brangus ne todėl, kad ten daug kambarių ar geras sodas. O todėl, kad ten jis su tavimi, Genovaita, augino Vytautą, kai buvote jauni ir turėjote tik senąjį „Moskvičių" ir tris šimtus rublių santaupų. Jis norėjo, kad namas liktų šeimoje, kurioje yra ramybė. Ne kur vėl prasidės teismai.
— Tu nežinai, ką reiškia prarasti namą, kuriame išgyvenai keturiasdešimt metų, — atkirto Genovaitė, bet balse jau nebeliko ankstesnio aštrumo.
— Aš žinau, ką reiškia likti be nieko, — atsakė Rita. — Tu manai, kad aš atėjau į šią šeimą dėl namo? Aš atėjau, nes Vytautas mane mylėjo, o Bronius buvo pirmas žmogus po mano tėvo mirties, kuris manimi pasitikėjo, o ne vertino pagal tai, kaip atrodau.
Į virtuvę įėjo kaimynė Aldona, gyvenanti kitame Ramygalos gatvės gale, — ji buvo pakviesta kaip liudytoja pas notarę ir dažnai sėdėdavo su Broniumi vasaros vakarais prie tvoros.
— Atsiprašau, kad trukdau, — pasakė ji, sustojusi tarpduryje ir mindama vietoje, tarsi neapsisprendusi, ar verta įeiti. — Aš tik atėjau grąžinti termosą, kurį Bronius man paskolino gegužę. Ir… jis man kartą, gal prieš mėnesį, prie tvoros sakė, kad rašo laišką Vytautui. Kokį — nesakė. Sakė tik, kad norįs, jog vaikai suprastų, kodėl viską daro taip, o ne kitaip.
Ji padėjo termosą ant palangės ir vėl žengė atgal prie durų, tarsi bijodama likti pokalbyje ilgiau.
Genovaitė atsisuko į langą. Kieme stovėjo jos vyro pasodinta obelis, apkibusi žaliais obuoliais, po kuria dar vasarį gulėjo sniegas — Genovaitė pati jį kasė, kai vežė Bronių į polikliniką.
— Kodėl jis man nieko nesakė apie tą laišką? — paklausė ji tyliau, nei kalbėjo per visą pokalbį, bet dar su gaidele, kurioje liko nepasitikėjimas. — O gal jo iš viso nebuvo. Gal tik pasakojimas, kad geriau atrodytų.
— Buvo ar nebuvo, aš nežinau, Genovaita, — atsakė Rita. — Aš pati sužinojau apie testamentą tik trečiadienį.
Genovaitė nieko neatsakė. Ji atsisėdo šalia Ritos, bet ne visai arti — palikdama tarp jų vieną tuščią kėdę, — ir ilgai žiūrėjo į savo rankas, sunertas ant stalo.
— Aš tave vadinau lėle, — pasakė ji galiausiai, nepakeldama akių, — nes lengviau nekęsti gražios merginos, negu prisipažinti, kad bijai likti viena namuose, kur niekas tavęs nebeklaus, ar arbata dar karšta. Bet tai nereiškia, kad dabar apsikabinsim ir viskas bus gerai. Aš vis tiek noriu matyti tą laišką, jeigu jis yra.
— Aš irgi jo dar nemačiau, — pasakė Vytautas. — Rasa sakė, kad jis pridėtas prie bylos, atskirame voke.
Genovaitė linktelėjo, bet veidas liko sukaustytas, kaip žmogaus, kuris sutinka palaukti, bet nepasižada patikėti.
Virdulys už jų nugarų pradėjo švilpti, iš pradžių tyliai, paskui vis garsiau, ir Rita atsistojo jo išjungti, palikdama ant stalo tris puodelius, iš kurių kava jau buvo atvėsusi.
