LT

Vėjas nuo Kuršių marių: vyras, kurį žmona bandė paskandinti Nidoje Rugpjūčio pabaigoje Nidoje vėjas jau kitoks — sausesnis, su smėlio kruopelėmis, kurios limpa prie odos net po dušo.

Sofija Stankevičienė gyveno Šiauliuose, Vilniaus gatvėje, penktame aukšte be lifto. Pirmadienį rytą ji paskambino kaimynui iš trečio aukšto, Jonui Petrauskui, buvusiam šaltkalviui, ir paprašė pakeisti durų spyną. Jonas

— Rūta, tavo Murkis kabo ant stulpo! — Aldona rėkė, bėgdama link tvoros. Buvo šeštadienio rytas, spalio pradžia, oras jau kandus, ant palangės pas Rūtą stovėjo dvi bidonėlio

Vaikinystėje aš buvau tas, kuris visada tvarkydavo popierius paskutinę minutę. Marta – priešingai. Kai gimė mūsų Ugnė, žmona pati sudarė grafiką, kada dukra pas ką atostogauja, kada pas

Pirmąkart, kai ji atėjo prie mūsų durų, rankose laikė maišelį saldainių ir dviejų mažų baltų pudelių pavadėlius. Atsimenu, kaip kaimynė iš trečio aukšto paliko savo duris atviras ir

Aš viską pirmą kartą supratau prie kavos aparato „Caffeine“ Vilniuje, prie Konstitucijos prospekto. Raimonda stovėjo su savo dideliu puodeliu, kuriame buvo daugiau pieno nei kavos, ir klausėsi manęs.

Aštuoniolika metų dirbu notare Klaipėdoje, bet tokios tylos savo kabinete dar nebuvau girdėjusi. Tądien prie manęs atėjo moteris — truputį virš penkiasdešimties, šviesus paltas, po akimis pavargę šešėliai.

Rūta įpylė arbatos į puodelį, kurį jai prieš dvidešimt metų padovanojo dukra — su nutrupėjusiu kraštu, bet ji jo neišmetė. Už lango, virš daugiabučio Klaipėdos gatvėje, degė gatvės

Rudenį Kėdainiuose visada kvepia dūmais — kaimynai deginėja lapus soduose, ir tas kvapas Editai visad primindavo mamos virtas obuolių uogienes. Bet šįkart, grįžusi iš darbo Krekenavos mėsos perdirbimo

Man penkiasdešimt treji, dirbu autoservise mechaniku, ir tą rytą, kai atsibudau ir supratau, kad namuose tuščia, pirmą kartą per dvidešimt metų pajutau, kad kažkas negerai. Ne su namu.