Rudenį Kėdainiuose visada kvepia dūmais — kaimynai deginėja lapus soduose, ir tas kvapas Editai visad primindavo mamos virtas obuolių uogienes. Bet šįkart, grįžusi iš darbo Krekenavos mėsos perdirbimo ceninėje, ji tą kvapą vos pastebėjo. Galvoje sukosi tik viena mintis: reikia pasakyti tėvui apie namą.
Namas Josvainių gatvėje priklausė jos tėvams jau trisdešimt metų. Medinis, su verandine, kur vasarą augdavo pomidorai stiklinuotose lentynose. Po mamos mirties prieš dvejus metus tėvas, Algirdas, liko ten vienas, ir Edita kas savaitgalį atvažiuodavo iš Kauno patikrinti, ar jis suvalgo bent tai, ką ji atveža.
Brolis Mindaugas gyveno Vilniuje, dirbo kažkokioje IT įmonėje ir namuose pasirodydavo per Kalėdas bei Velykas. Skambindavo retai. Kai paskambindavo, klausdavo tik apie tėvo sveikatą — trumpai, tarsi pildydamas anketą.
Prieš savaitę Edita rado dokumentus tėvo stalčiuje, kai ieškojo jo pensijos pažymėjimo gydytojui. Notaro patvirtintas dovanojimo raštas. Namas ir sklypas — Mindaugui. Data — prieš tris mėnesius.
— Kodėl man nesakei? — paklausė ji tėvo, sėdėdama prie virtuvės stalo, ant kurio dar stovėjo neplauti puodeliai nuo ryto kavos.
Algirdas ilgai trynė rankšluostį tarp pirštų, tada padėjo jį ant stalo krašto, lygiai, tarsi tai būtų svarbu.
— Mindaugas paskolino pinigų operacijai. Klubo sąnariui. Aš neturėjau kuo atsilyginti.
— Aš irgi galėjau paskolinti. Kodėl neprašei manęs?
— Tu ir taip kas savaitę važinėji, veži maistą, vaistus perki. Nenorėjau, kad dar ir pinigus duotum.
Edita atsistojo, priėjo prie lango. Kieme, ant tos pačios verandinos, kur mama augindavo pomidorus, dabar tik seni krėslai stovėjo, apipuvę nuo žiemos.
— Prisimeni praėjusią žiemą? Kai paskambinai man antrą valandą nakties, nes skaudėjo krūtinę. Aš važiavau šimtą kilometrų per pūgą, palikus Rūtą vieną su vaikais. O Mindaugui net nepaskambinai, sakei — kam jį budinti, jis toli.
— Nekalbėk taip.
— O kaip man kalbėti, tėti? Tada tu sakei, kad aš arčiau, kad aš supratingesnė. O dabar namas — jam.
Algirdas nieko neatsakė. Jo rankos gulėjo ant stalo, sunkios, su išsipūtusiomis venomis, ir Edita pagalvojo, kad jos niekada nematė tėvo tokio pavargusio.
Ji paskambino broliui tą patį vakarą.
— Mindaugai, kodėl tu nepasakei man apie namą?
Trumpa pauzė telefone. Girdėjosi, kaip fone kažkas skambina — gal televizorius, gal kompiuterio garsai.
— Tėtis prašė nesakyti. Sakė, kad tu supyksi.
— Aš ir supykau. Bet ne dėl to, dėl ko tu galvoji.
— O dėl ko?
— Prisimeni, kaip tėtis pernai gruodį gulėjo ligoninėj su plaučių uždegimu? Aš ten praleidau tris naktis ant tos kėdės prie lovos. Tu atvažiavai vieną kartą, pabuvai valandą ir išvažiavai, nes turėjai susitikimą Zoom'e.
— Aš dirbau, Edita. Aš negalėjau tiesiog mesti darbo.
— O aš galėjau? Man irgi reikia dirbti. Bet aš mečiau ir važiavau. Ir dabar sužinau, kad namas jau tris mėnesius tavo, o man niekas nė žodžio.
— Tai tu nori namo? Gerai, aš galiu perrašyti dalį.
— Nemesk man tų pinigų, kaip visada meti. — Edita jautė, kaip balsas dreba, bet nesustojo. — Tu manai, kad viską galima išspręsti dokumentu. Perrašysiu dalį, atsiųsiu šimtą eurų, nusipirksiu dovaną per Kalėdas — ir viskas tvarkoj. O aš čia kiekvieną naktį, kai jam bloga, aš girdžiu, kaip jis kosti per sieną.
Mindaugas ilgai tylėjo. Tiek ilgai, kad Edita pagalvojo — atjungė.
— Aš nemoku kitaip, — pagaliau pasakė jis, ir balsas skambėjo kitaip, tarsi kažkas jame nuslūgo. — Aš buvau šešiolikos, kai išvažiavau į Vilnių. Tu likai. Aš net nežinau, kaip su juo pasikalbėti apie orą, ne tai, kad apie ligas.
— Tai išmok.
— Nežinau, ar moku.
Edita nutraukė ryšį, nepasakiusi „viso gero“. Telefonas rankoje dar ilgai buvo šiltas.
Praėjus dviem savaitėms, tėvui sugriebus krūtinę per pusryčius, Edita skambino greitajai, o tada — broliui. Jis atsiliepė iš antro skambučio, balsas įsitempęs.
— Kas atsitiko?
— Greitoji veža jį į Kauno kliniką. Sakė, gali būti infarktas.
Tylos sekundę girdėjosi, kaip kažkas fone užsidaro durys.
— Aš važiuoju, — pasakė Mindaugas. — Dabar. Iš karto.
Jis atvažiavo po dviejų valandų, dar su darbo marškiniais, susiglamžiusiais nuo kelio. Ligoninės koridoriuje jis stovėjo prie Editos, žiūrėdamas į uždarytas reanimacijos duris, ir pirmą kartą per daug metų ji matė jį verkiantį.
— Atsiprašau, — pasakė jis. — Ne dėl namo. Dėl visko kito.
Tėvas išgyveno — buvo tik stiprus krūtinės anginos priepuolis, ne infarktas. Po savaitės jį išleido namo.
Spalio paskutinį šeštadienį Edita atvažiavo į Kėdainius ir kieme rado naują suoliuką — medinį, dar kvepiantį dažais, pastatytą tiksliai ten, kur stovėjo senieji apipuvę krėslai.
— Kas tai? — paklausė ji tėvo, kuris sėdėjo verandoje, apsivilkęs storu megztiniu.
— Mindaugas parvežė praeitą savaitgalį. Pats sukalė, sako. Buvo atvažiavęs be jokios progos. Tiesiog atvažiavo.
Edita priėjo, palietė šviežiai dažytą medį — jis dar buvo drėgnas nuo ryto rasos, šiek tiek lipnus po pirštais. Ji atsisėdo šalia tėvo, ir jie abu žiūrėjo į kiemą, kur kadaise augo pomidorai, o dabar buvo tik nupjauta žolė ir vienas kitas nukritęs lapas.
