— Rūta, tavo Murkis kabo ant stulpo! — Aldona rėkė, bėgdama link tvoros. Buvo šeštadienio rytas, spalio pradžia, oras jau kandus, ant palangės pas Rūtą stovėjo dvi bidonėlio dydžio moliūgai — vaikaičiams Helovinui ruošė.
— Koks dar Murkis? — Rūta net veją grėbti liovėsi.
— Katinas tavo. Kabo. Ant elektros stulpo, prie Kęstučio namo.
Rūta padėjo grėblį prie obels, nusiėmė pirštines ir nuėjo prie tvoros pažiūrėti į kaimynę taip, lyg ta būtų iš proto išėjusi. Katiną ji buvo išleidusi paganytis anksti ryte, kaip visada, ir daugiau nematė. O dabar jau ir šalna ant stogų.
„Pabėgo, reiškia… Na, aš jam dar parodysiu", — pagalvojo, bet kojos jau pačios nešė prie vartelių.
— Ko stovi? Eime greičiau, gelbėti reikia. Nežinia, kiek laiko jis ten kabo, — Aldona ragino, jau bėgdama pirma.
Rūta užsisegė striukę, užsimovė kepurę ir nuskubėjo paskui, dar nesuvokdama, kas iš tikrųjų atsitiko.
Nuo kada tas jos Murkis pradėjo stulpais laipioti? Ir kodėl jis kabo, o ne sėdi viršuje kaip normalus katinas? Rūtai vis dar rodėsi, kad kaimynė kažką pramanė, gal supainiojo su kito šeimininko gyvūnu. Bet kai priėjo prie stulpo — pamatė savo akimis. Murkis tikrai kabojo, įsipainiojęs tarp metalinio kabliuko ir laidų atšakos, aukštai, ten, kur paprastai lipa tik elektrikai su diržais.
— Murki, nulipk tuoj pat! Ką čia išdarinėji? — sušuko šeimininkė.
Aldona pažvelgė į ją ir papurtė galvą.
— Rūta, ką tu čia kalbi? Nematai, kad įstrigo tavo katinas? Jis pats nulipti negali.
Lyg patvirtindamas jos žodžius, Murkis pravėrė nasrus ir suriaumojo — plonai, be jėgų.
— Tai ką dabar daryti?
Tą akimirką iš už kampo pasirodė Vidmantas, kaimynas iš gretimo kiemo, su šuniuku ant pavadėlio. Rūta jį pasišaukė ir paprašė nuimti katiną.
Vidmantas pažiūrėjo aukštyn, minutę pastovėjo, paskui numojo ranka:
— Man tik to ir trūko — po elektros stulpus laipioti. Kai duos srove, tai jau nesijuoksi.
— Reikia skambinti į ESO, — pasiūlė Aldona, nenuleisdama akių nuo katino.
— Mano telefonas namie liko, — Rūta ištiesė rankas tuščiomis.
— Murki, nulipk, prašau! Žadu, kad neaprėksiu. Eik pas mane, berniuk mano.
Katinas bandė išsisukti, bet nesisekė — visos keturios letenos bejėgiškai kabėjo ore, o jis vėl ėmė kniaukti, taip apgailėtinai, kad širdis suspaudė.
Aldona išsitraukė telefoną ir surinko avarinės tarnybos numerį, kurį buvo užsirašiusi dar praeitą žiemą, kai užpustė kelią.
— Sveiki, čia mums katinas ant stulpo užlipo, negali nusileisti.
— Ir kas? — dispečerė atsakė nuobodžiai.
— Kaip kas? Reikia jį nuimti. Sušals juk. Šalta lauke.
— Skambinkit gelbėtojams. Mes tokiais reikalais neužsiimame, — moteris nusižiovavo ir padėjo ragelį.
— Na ką? — paklausė Rūta.
— Nevažiuos. Sako, skambinkit priešgaisrinei, — atsakė Aldona, jau rinkdama bendrąjį pagalbos numerį 112.
Bet ir priešgaisrinėje atsisakė priimti pranešimą. „Mes žmones gelbstime, o ne gyvūnus", — atrėžė operatorius.
„Gal man pačiai užlipti ant to stulpo, kad atvažiuotų gelbėtojai?" — Aldona jau buvo pasiruošusi bet kam, kad tik išgelbėtų vargšą sutvėrimą. Bet pažvelgusi iš apačios aukštyn, tik atsiduso: ne, pati tikrai neįveiksianti.
— Ir ką dabar? — vėl paklausė Rūta. — Gal pats nulips, kai atšals labiau?
— Kai atšals — jis tiesiog nudvės! — atrėžė Aldona, ieškodama telefone kažkieno numerio.
— Tai ką, taip ir stovėti?
— Radau! — apsidžiaugė Aldona. — Prieš porą metų per televizorių mačiau reklamą apie gyvūnų gelbėjimo tarnybą ir dėl viso pikto užsirašiau numerį.
— Tai juk mieste turbūt…
— Taip, Kaune. Bet gal ir pas mus, į Rumšiškes, atvažiuotų. Ne taip toli juk.
Kelias sekundes Aldona klausėsi ilgų pypsėjimų, o tada išgirdo malonų vyrišką balsą:
— Gyvūnų gelbėjimo tarnyba, klausau. Kas atsitiko?
— Katinas kabo ant elektros stulpo, pats nulipti negali. Ar galėtumėte atvažiuoti? Mes ne Kaune, Rumšiškėse.
— Šiuo metu vienas dirbu, bet jei nedaug kilometrų — galiu atvažiuoti. Iki trisdešimties kilometrų iškvietimas kainuoja aštuoniasdešimt eurų.
Aldona sutiko, paaiškino kelią ir su palengvėjimu pažvelgė į kaimynę:
— Atvažiuos gelbėtojas!
— Na ir ačiū Dievui, — atsakė Rūta ir vėl ėmė šaukti katiną, tikėdamasi, kad tas vis dėlto nusileis iš savo aukštumų.
Po keturiasdešimties minučių prie namo privažiavo balta „Lada Niva", ir iš jos išlipo vyriškis su kuprine ant pečių.
— Laba diena. Aš — Tomas. Kur jūsų katinas kabo?
— Laba diena, — pasisveikino Aldona ir parodė ranka į viršų.
— Na ir istorija, — nustebo vyras. — Kaip jį taip užnešė?
— Atsiprašau, jūs plepėti atvažiavote ar dirbti? — suirzusi metė Rūta, kuriai jau buvo įgrisę stovėti šaltyje.
Tomas nieko neatsakė. Vietoj to dar kartą apžiūrėjo stulpą ir ėmė krauti iš bagažinės reikiamą įrangą — laipiojimo diržus, pirštines, virves.
Užlipęs į patį viršų, jis mūvėjo storas pirštines ir bandė ištraukti katiną iš spąstų.
— Nebijok, tuoj tave išgelbėsiu, — pasakė jis pūkuotukui, švelniai perbraukdamas per galvą.
Katinas lyg patikėjo. Tik kad ir ką Tomas bedarytų, niekaip nesisekė — gyvūnas buvo įklimpęs kietai.
— Ko jūs ten taip ilgai kapstotės? — šaukė Rūta. — Negalima greičiau?
O Aldona vis ją stabdė: „Ko rėki? Nematai — žmogus dirba!"
— Čia, matote, tokia istorija, — sušuko Tomas iš viršaus, netrukdamas darbo. — Jūsų gyvūnas krūtine įstrigo tarp kabliuko lenkimo, o traukti trukdo izoliatorius.
Tomui teko gelbėti gyvūnus ne kartą, bet su tokiu atveju susidūrė pirmą sykį. Juodas su baltomis kojytėmis katinas kniaukė, vyriškis veltui bandė jį ištraukti, ir taip tęsėsi beveik keturiasdešimt minučių. Kai Rūta, Aldona ir pats Tomas jau beveik prarado viltį, viskas pavyko. Murkis atsidūrė vyro rankose ir visiškai nesipriešino. Suprantama — vargšas jau buvo nukamuotas.
Tomas įsidėjo katiną į specialų maišą ir ėmė leistis žemyn.
— Viskas gerai, nesijaudinkite. Išgelbėjau jūsų katiną. Bet daugiau jo laisvai vaikščioti neišleiskite. Pavojinga.
Vyriškis ištraukė katiną iš pernešimo krepšio, prispaudė prie savęs ir glostė, kad nurimtų.
— O kodėl jis toks suglebęs, letenomis nejuda? — suraukė antakius Rūta. — Ar tik nesužalojote ten kažko?
— Nesijaudinkite, — nusišypsojo Tomas. — Tiesiog stresas. Na ir pavargo, aišku. Turbūt visą laiką bandė ištrūkti. Bet veterinarui parodyčiau dėl viso pikto.
— Ačiū jums didžiausias! — nusišypsojo Aldona.
— Nėra už ką. Kaip ir sutarėme, su jūsų — aštuoniasdešimt eurų, — pasakė Tomas, paduodamas katiną šeimininkei.
— Ką? Kokie dar aštuoniasdešimt eurų?
— Rūta, tu ką? — Aldonos akys apvalėjo, o pati ji parausvo iš gėdos, tikrai nesitikėjusi tokio kaimynės elgesio. — Žmogus gyvybe rizikavo, tavo katiną gelbėjo…
Rūta pagriebė Murkį ir prispaudė prie krūtinės.
— Aš niekur neskambinau ir su niekuo nesitariau. Dar to betrūko — už iškvietimą aštuoniasdešimt eurų reikalauti! Sąžinės jūs, jaunuoli, neturite.
Pasakiusi tai, Rūta apsisuko ir nužingsniavo namo link. Tomas ir Aldona žiūrėjo jai įkandin.
— Na, ir taip būna, — nusišypsojo vyriškis, dėdamas įrangą atgal į bagažinę. — Svarbiausia, kad katinas išgelbėtas.
— Atsiprašau jūsų, dėl Dievo meilės, kad taip išėjo, — ėmė teisintis Aldona. — Man tiesiog galvoje netelpa, kaip taip galima. Žinote ką? Užeikite, arbatos pavaišinsiu. Turbūt sušalote.
Tomas nesipriešino kvietimui, nes iš tiesų buvo pavargęs ir sušalęs. Prie arbatos puodelio virtuvėje, kur ant sienos kabėjo kalendorius su Rumšiškių muziejaus vaizdais, o už lango skalijo kaimynų šuo, Aldona dar kartą atsiprašė gelbėtojo už savo šykščią kaimynę:
— Nežinau, kas ją apsėdo. Jūs juk tiesiog ištraukėte katiną iš ano pasaulio — jis jau abiem letenom ten buvo.
— Įvairių žmonių pasitaiko. Man patinka padėti gyvūnams, ir mielai daryčiau tai nemokamai, bet be pinigų niekaip: kurą reikia pirkti, įrangą…
— Suprantu… Žinote ką… — Aldona atsistojo nuo stalo, priėjo prie komodos, atidarė stalčių ir išsitraukė iš ten penkiasdešimties eurų banknotą. — Imkite, prašau.
— Ne, nereikia.
— Ne, imkite.
Nors ir su vargu, moteriai pavyko įbrukti pelnytus pinigus jam į ranką.
— Ačiū jums, — sutrikęs atsakė Tomas.
Aldona nuėjo prie viryklės, kur ant skardos dar garavo ryte kepti varškės pyragaičiai, sudėjo penkis į popierinį maišelį ir įbruko jam į rankas.
— Imkit, kol dar šilti. Kelionėje suvalgysit.
Ji palydėjo akimis nuvažiuojančią baltą „Nivą", persižegnojo ir tyliai pridūrė: „Tegul Dievas tave saugo, Tomuk." Paskui grįžo į vidų plauti puodelių.
Vakare, kai jau temo ir languose degė šviesos, Rūta sėdėjo prie stalo su Murkiu ant kelių. Katinas murkė, prispaudęs galvą prie jos delno, o ji vis žiūrėjo į jo suglebusią leteną ir tylėjo. Ant stalo, prie duonos lentelės, gulėjo neatplėštas voko lapas — ji jau buvo išsiėmusi iš piniginės aštuoniasdešimt eurų ir sulankstė juos į keturis kartus, bet vokas taip ir liko tuščias iki vėlaus vakaro.
Kitą rytą Aldona, dar neapsirengusi, tik su chalatu, atidarė duris ir rado Rūtą tarpduryje su pavadėliu rankoje — kito galo laikėsi Murkis, springdamas ir traukdamasis atgal.
— Štai, — Rūta padėjo ant virtuvės stalo storoką voką ir nė nepažiūrėjo į jį antrą kartą. — Perduok tam vaikinui, kai važiuos pro čia.
Aldona nespėjo nieko atsakyti — Murkis staiga trūktelėjo pavadėlį, iškrapštė letena tarpduryje esančią plyšelę ir metėsi lauk, o Rūta, nė nepasisukusi, nusekė paskui jį per kiemą, tempdama pavadėlį taip, lyg vestų ne katiną, o užsispyrusį ožį.
