Šimtas dvidešimt eurų. Tiek kainavo puokštė, kurią Halina Žukauskienė laikė rankose, stovėdama prie gėlių parduotuvės Rotušės aikštėje Kaune. Nusipirko rožes senovinės rausvos spalvos, nes tokias turėjo savo vestuvėse prieš trisdešimt ketverius metus, ir pagalvojo, kad tai bus gražus gestas dukteriai.
Kastytės vestuvės vyko banketinėje salėje "Medžiotojų dvaras" už miesto, dvidešimt minučių autobusu numeris 11, paskui dar gabalėlį pėsčiomis per mišką. Halina važiavo viena – vyras mirė prieš ketverius metus, o vienintelis sūnus gyveno Norvegijoje ir atvažiuoti negalėjo, nes darbe kaip tik remontavo cechą.
Autobusas pavėlavo. Vairuotojas kažką aiškino apie aplinkkelį dėl kelio darbų Savanorių prospekte. Halina sėdėjo su puokšte ant kelių ir žiūrėjo pro langą į šlapius laukus – lijo nuo ryto, toks tipiškas spalio lietus, kuris ne pila, o smulkiai ir atkakliai lasnoja. Vairuotojo radijuje grojo kažkokia dainelė, kažkas iš galo dainavo pritariant sau po nosimi.
Kai atvažiavo, šventė jau truko valandą. Prie įėjimo į salę stovėjo Kastytės anyta, Birutė Vasiliauskienė, buteliuko žalumo kostiumėliu, su svečių sąrašu laminuotame aplanke.
– Ponia Halina – pasakė Birutė, žvilgtelėjusi į lapą. – Jūsų pavardės čia nėra.
– Kaip tai nėra. Aš esu nuotakos mama.
– Žinau, kas jūs esate. Bet čia pagrindinio stalo sąrašas ir VIP sąrašas fotografui. Kastytė prašė pasodinti jus… – Birutė apvertė aplanką, tarsi tai ką nors paaiškintų – …prie staliuko numeris aštuoni. Toliau nuo šokių aikštelės, kad triukšmas jums netrukdytų.
Halina stovėjo su puokšte, nuo kurios ant kilimo lašėjo vanduo, ir žiūrėjo į salę. Pagrindinis stalas buvo papuoštas gyvomis orchidėjomis, šalia sėdėjo jaunikio mama, Rūta, šampano spalvos suknele, juokėsi fotografui, kuris fotografavo su dronu.
Staliukas numeris aštuoni stovėjo prie tualetų.
Niekas nepastebėjo, kai Halina atsisėdo. Padavėja padėjo prieš ją lėkštę su jau atšalusia jautiena, nes pagrindinis patiekalas buvo serviruojamas jau keturiasdešimt minučių, o ji tik ką atėjo nuo stotelės. Šalia jos sėdėjo jaunikio dėdė, kuris visą vakarą pasakojo apie savo naują Duster ir kaip brangsta degalai "Circle K".
Kastytė priėjo prie jos tik po pirmo šokio, prakaituota, šiek tiek ištepliotu tušu po akimi.
– Mama, gerai, kad esi. Jau atsisėdai? Gerai, gerai.
– Kastyte, kodėl aš nesėdžiu prie pagrindinio stalo?
– Birutė pasakė, kad taip bus patogiau. Kad nenorėjo, jog sėdėtum arti garsiakalbių, žinai, kaip tau ta ausis…
– Aš turiu vieną ausį, o ne dvi iš vatos. Be to, čia tavo vestuvės.
Kastytė pažvelgė į mamą, paskui į Birutę, kuri kaip tik pjaustė tortą kartu su marčia, apsirengusia baltu prijuoste "Šefė vienai dienai", ir pasakė tik:
– Mama, nepradėk dabar. Šiandien svarbi diena.
Nuėjo. Halina suvalgė atšalusią jautieną, išgėrė vieną taurę putojančio vyno ir vienuoliktą trisdešimt vakaro užsisakė taksi, nes autobusai jau nevažiavo.
Namie, dviejų kambarių bute Dainavos mikrorajone, nusiavė batus, kurie tris valandas trynė kojas, ir atsisėdo prie virtuvės stalo. Ant palangės stovėjo kaktusas, kurį gavo iš Kastytės dar studijų laikais – vienintelis augalas, kurio jai nepavyko numarinti. Užsivirė arbatos, bet apie ją pamiršo, ir ta atšalo, taip ir nespėjus išgerti nė gurkšnio.
Kitą dieną paskambino Kastytė, uždususi, tarsi bėgtų.
– Mama, atsiprašau už vakar, Birutė šiek tiek perlenkė su tuo staliuku, žinai, kokia ji…
– Kastyte, aš neturiu pretenzijų dėl staliuko. Turiu pretenzijų, kad mano dukra leido svetimai moteriai pasodinti mane prie tualetų per vienintelę vestuvę, kurią man teks pamatyti.
Tyla ragelyje užtruko truputį per ilgai.
– Nepersistenk. Tai tik stalas.
– Tai buvo ne tik stalas, Kastyte. Bet gerai. Suprantu.
Halina padėjo telefoną ir savaitę nesiskambino. Vietoj to galvojo apie kitką – apie butą, kuriame gyveno dvidešimt aštuonerius metus, pirktą kartu su vyru už pinigus iš jo invalidumo pensijos ir jos siuvėjos algos. Butas testamente buvo užrašytas Kastytei – vienintelis turtas, kurį Halina turėjo ką palikti, vertas apie šimtą dvidešimt tūkstančių eurų pagal nekilnojamojo turto agentūros įvertinimą, kurį kadaise užsisakė "iš smalsumo".
Ketvirtadienį Halina nuvažiavo pas notarą Laisvės alėjoje, tą patį, pas kurį vyras kadaise pasirašė buto pirkimo sutartį. Pasiėmė su savimi aplanką su dokumentais – nuosavybės aktą, asmens tapatybės kortelę, seną testamentą voke su antspaudu.
– Norėčiau pakeisti testamentą – pasakė, atsisėsdama ant kėdės kitoje stalo pusėje.
Notaras, jaunas vyras su portfeliu, pilnu segtuvų, paklausė, ar ji nori keisti paveldėtoją.
– Ne. Noriu pridėti sąlygą. Butas lieka dukrai. Bet noriu, kad testamente būtų įrašyta, jog sąlyga – man turi būti užtikrinta vieta prie šeimos stalo per kiekvieną šeimos šventę, į kurią būsiu pakviesta, iki pat mano mirties. Jei ši sąlyga nebus įvykdyta nors kartą, butas atitenka labdaros fondui "Viltis" Žaliakalnyje.
Notaras pakėlė antakius, bet užrašė viską lygiai taip, kaip ji padiktavo.
Kastytė apie tai sužinojo po trijų mėnesių, atsitiktinai, kai mama tai užsiminė kalbėdama apie visai ką kita – apie bulvių kainas Kauno turgelyje prie Vytauto prospekto. Ji paklausė tiesiai, ar tai tiesa.
– Tiesa – atsakė Halina. – Popierius guli pas notarą, kopiją turi savo stalčiuje mano rašomajame stale, tame apatiniame, rakinamame raktu.
– Mama, tai… tai šantažas.
– Tai sutartis. Tu ir tavo anyta susitariate, kur kas sėdi per šventes. Aš irgi susitariu. Tik mano sutartis liečia tai, kas liks po manęs.
Kastytė atvažiavo pas ją po savaitės, viena, be vyro. Atsisėdo prie to paties virtuvės stalo, toje pačioje vietoje, kur Halina gėrė atšalusią arbatą po vestuvių. Kaktusas ant palangės kaip tik pražydo – smulkus, rausvas žiedelis, kuris pasirodydavo kartą per kelerius metus, ir niekas niekada nežinodavo, kada.
– Birutė pašėlo, kai jai pasakiau – pradėjo Kastytė.
– Tikiu.
– Sakė, kad darai iš savęs auką.
– Gal ir darau. Bet Kastyte, aš nenoriu būti staliuko numeris aštuoni auka iki gyvenimo galo, kad jums būtų patogu. Noriu sėdėti ten, kur yra vieta nuotakos motinai. Tai viskas.
Kastytė ilgai tylėjo, sukiodama pirštuose puodelį.
– Po mėnesio Marijaus, mano pusbrolio, dukters krikštynos… na, žinai, ten, kur ir Birutė bus.
– Žinau.
– Sėdėsi prie pagrindinio stalo. Aš tai sutvarkysiu. Pati.
Halina neatsakė iš karto. Atsistojo, palaistė kaktusą, nors jam vandens nereikėjo, ir tik tada pasakė:
– Pažiūrėsim, Kastyte. Popierius lieka ten, kur yra.
