Balandžio pabaigoje į savo sodybą Rumšiškėse atvažiavau pirma nei planavau. Oras dar žvarbus, bet kvapas jau kitoks — žemė, dūmai iš kaimyno kamino, kažkas pavasariško ir daug žadančio.
Ir tada ją pamačiau.
Prie tvoros sėdėjo pilkas gyvūnėlis su išsišovusiais šonkauliais. Nė nekrustelėjo, kai išlipau iš mašinos — tik žiūrėjo tomis didelėmis akimis, be jokios vilties, tarsi sakydama: aš tiesiog čia sėdžiu, nieko nesitikiu.
Norėjau prieiti arčiau, bet vartelius kažkas pastūmė iš kitos pusės.
— Rita! Jau atvažiavai? — tai buvo Antanas Vaitkus, mano kaimynas per tris sklypus, apkūnus vyras su amžinu prirūkytu balsu. — Ankstyvas šįmet pavasaris.
— Laba diena, Antanai. Taip, nutariau anksčiau. O jūs, matau, katę įsigijote?
Jis dirstelėjo į gyvūną, tarsi tik dabar prisiminęs, kad tas ten yra.
— A, tą? Mano. Iš prieglaudos Kaune paėmiau. Pelių pilna po žiemos, teks jai užsidirbti duonai.
Katė nė nekrustelėjo, kai jis pažiūrėjo į ją. Keista — gyvūnai paprastai kaip nors sureaguoja į šeimininką. Uodegos krustelėjimas, ausų pakrypimas. O čia — nieko.
— Labai liesa, — pasakiau atsargiai.
— Ir gerai! — jis net apsidžiaugė. — Šerti nemėgink, girdi? Tegul pati pelėms medžioja. Sotos katės iš jos jokios naudos.
Nutylėjau. Ką čia pasakysi žmogui, kuris toks tikras dėl savo tiesos.
Vakare, kai prietema apgaubė sklypą, vėl ją pamačiau — sėdėjo prie verandos, nejudri kaip statulėlė. Kaimynas jau seniai buvo nuėjęs pas save. O aš rankose laikiau dubenėlį su vakarienės likučiais.
Valgė greitai, bet tvarkingai. Tarsi bijodama, kad kas nors atims.
— Kokia gi tu liesutė, — sušnibždėjau, nedrįsdama paglostyti. — Kaip tave vadinti?
Ji pakėlė galvą. Ir nuo to klausimo prasidėjo mūsų mažas maištas.
Rytinė arbata verandoje tapo ritualu. Sėdėdavau su puodeliu senoje girgždančioje kėdėje, ir po penkių–septynių minučių iš už serbentų krūmo išnirdavo ji — mano slapta sąjungininkė. Pavadinau ją Murka. Paprastas vardas, bet man rodėsi, tinka jai su ta pilka kailio spalva ir vos matoma juostele ant snukučio.
Maistą statydavau už lietaus vandens statinės — ta vieta nesimatė iš Antano sklypo. Kiekvieną kartą sau kartodavau: neduosiu. O paskui vėl nuėjus jam iš akiračio — vištienos gabaliukai, pienas, žuvies likučiai.
Po savaitės tokios slaptos globos Murka pradėjo keistis. Kailis sutankėjo, žvilgsnis atgijo. Kartą, kai Antanas pasilenkė per tvorą, jis pastebėjo:
— Žiūrėk, katė mano visai priaugo. Gerai gaudo?
— Nelabai, — susiraukė jis. — Nei nešeriu, o pelių nenešioja. Šlaistosi tik. Gal kvaila pataikė. Iš prieglaudos ėmiau, žinai.
Iš prieglaudos. Tada man dingtelėjo — Murka nebuvo gatvės katė, kaip maniau. Ji buvo naminė, patekusi į bėdą, paskui į prieglaudą, paskui pas žmogų, kuris matė joje tik įrankį.
Tą vakarą pirmą kartą ją paglosčiau. Ji sustingo, paskui palenkė galvą arčiau rankos.
Gegužės pabaiga išėjo lietinga. Sėdėjau su knyga prie lango, kai kažkas ėmė braižyti į duris. Ant slenksčio stovėjo šlapia Murka. Dantyse — pelė.
— Dieve, — tik ir ištariau.
Ji praėjo pro mane, padėjo grobį virtuvės viduryje ir atsisėdo šalia. Tarsi sakydama: matai, aš ne nenaudinga.
Birželis nudažė sodų bendriją visomis spalvomis. Murka jau atvirai gulėjo šalia manęs vakarais, kartais šokdavo ant kelių. Antanas užeidavo rečiau — jam nugarą skaudėjo, dažniau buvo mieste. Bet vieną vakarą pamatė mūsų ritualą — Murka ant mano kelių, aš — glostau ją viena ranka, kita verčiu knygos puslapį.
— Oho, — sustojo prie vartelių. — Vis dėlto prišėrei.
— Ji gaudo peles, — pasakiau su iššūkiu. — Jau penkias atnešė.
— Rimtai? — nustebo nuoširdžiai. — O man — nei vienos.
Rugpjūčio pabaigoje sulijo pirmieji rudens lietūs. Murka jau seniai gyveno namuose — turėjo lėkštutę, dėžutę, guolį ant kėdės. Bet tada atvažiavo Antanas savo senu žiguliu ir ėmė tvarkyti sklypą.
— Baigiu čia, — pasakė, kai praėjau pro šalį. — Ruduo jau, ko čia sėdėti. Pati iki kada?
— Dar savaitę, — atsakiau, jausdama, kaip kažkas viduje suspaudžia. — O Murka?
Jis pažvelgė nustebęs.
— O kas Murka? Tegul čia lieka. Ką jai veikti miesto bute? Čia jos vieta.
— Bet ji neišgyvens žiemos! — nesuvaldžiau pasipiktinimo.
— Kas čia tokio, — gūžtelėjo pečiais, atsitiesdamas ir susiimdamas už juosmens. — Katė — savarankiškas padaras. Į sarają įlįs, pelių pagaudys. Čia pilna laukinių kačių, ir nieko, gyvena.
— Bet jūs prisiėmėte atsakomybę, kai paėmėte ją iš prieglaudos!
— Ohoho, kaip užsidegei, — nusijuokė jis. — Atsakomybę… Aš ją reikalui ėmiau, ne dėl širdies. Pelėms gaudyti. O namie kas šers? Aš tris dienas darbe dingstu.
Vakare sėdėjau ant laiptelių, mechaniškai glostydama prie kojų susiriestą Murką. Galvoje suktos sunkios mintys. Gyvenau viena, dviejų kambarių bute Kaune, penktame aukšte. Katės niekada neturėjau — velionis vyras sirgo alergija. Po jo mirties praėjo treji metai, o aš vis dar iš įpročio nesiryžau užsiauginti gyvūno. Man šešiasdešimt ketveri. O jei kas nutiks man — kas ja pasirūpins?
Bet palikti čia. Tai reikštų išduoti ją. Vėl.
Ryte pažadino beldimas į duris. Ant slenksčio stovėjo Antanas su apdriskusiu kartoniniu pernešimo dėklu.
— Štai, — ištiesė man. — Katei. Jei nutartum imti.
Sustingau iš netikėtumo.
— Dukra vakar skambino, — tęsė jis, nesulaukęs mano atsakymo. — Visas ausis primynė apie gyvūnus ir atsakomybę. Ji pati tris kates turi. — Susiraukė. — Trumpai, nutariau pasiūlyti. Jūs juk susidraugavot su ja.
Priėmiau dėklą.
— Ačiū, — pasakiau tyliai. — Tik dar nenusprendžiau.
— O ką čia spręsti? — netikėtai tiesiai paklausė jis. — Matyti gi, kad prisirišai. Ir ji prie tavęs. Prie manęs net nepriein.
Tą akimirką iš namo pasirodė Murka. Priėjo, apuostė kaimyno batus, prisiglaudė prie manų kojų ir — įšoko tiesiai į atvirą dėklą.
— Na štai, — nusijuokė Antanas. — Pati viską nusprendė.
Susiruošimas buvo trumpas. Suprikakavau daiktus, iškonservavau namelį, iškvieciau taksi. Antanas išlydėjo iki vartų. Pasilenkė prie dėklo:
— Ech tu, mano nenaudingoji, — jo balse pasigirdo keista švelnybė. — Kaip dabar be tavęs peles varysiu?
Taksi važiavo greitkeliu, veždamas mus tolyn nuo sodų. Įkišau pirštą pro grotelę, paglosčiau ją už ausies.
— Nebijok, — pasakiau. — Kaip nors susitvarkysim.
Šia fraze raminau ne tiek ją, kiek save.
Trys mėnesiai prabėgo nepastebimai. Sniegas krito dideliais dribsniais, mano seną balkoną Kaune paversdamas atviruku. Murka jau visiškai priprato — turėjo savo vietą fotelyje, savo laiką ant palangės, kur stebėdavo praeivius.
Ant žurnalinio staliuko gulėjo atvirlaiškis iš Antano. Netikėtas, su kreivomis raidėmis: „Laba diena, Rita. Kaip mano katė? Nesutingo?" Adresą, matyt, sužinojo iš bendro pažįstamo, Broniaus, kuris kartais pas mane užsuka.
Gruodžio viduryje, jau po Kalėdų, paskambino telefonas. Antano numeris — tą pačią savaitę, kai buvau nutarusi jam parašyti atsakymą.
— Rita, — jo balsas skambėjo kitaip, ne taip, kaip vasarą. — Klausyk. Man reikia paklausti. Ta dokumentacija dėl katės, iš prieglaudos — aš jos ir neatidaviau. Formaliai ji vis dar mano vardu registruota. Norėjau paklausti, ar galėčiau perrašyti tau. Kad viskas teisingai būtų.
Kitą savaitę nuvažiavau į Kauno gyvūnų globos draugiją su Antanu. Jis atsivežė seną popierių aplanką — mikročipo dokumentus, skiepų knygelę, prieglaudos pažymą su Murkos ankstesniu vardu „Pele". Prie langelio darbuotoja perrašė savininko duomenis per dvidešimt minučių. Aš pasirašiau, jis pasirašė — ir tiek.
— Na, — pasakė jis lauke, uždegdamas cigaretę ir paskui pats susigriebęs, nuleido ranką. — Dabar oficialiai tavo. Mano dukra sakė, kad taip teisingai. Ta, kuri tris kates augina.
— Ačiū, kad atvažiavai, — pasakiau. — Galėjai paprasčiausiai neatiduoti popierių, niekas nebūtų sužinojęs.
Jis gūžtelėjo pečiais, žvelgdamas kažkur į šalį, į stovėjimo aikštelės pusę.
— Būtų sužinojusi. Aš pats būčiau žinojęs.
Namo grįžome jau sutemus. Troleibuse Antanas dar paklausė, ar galėsiąs balandį, kai vėl atvažiuosiu į sodybą, pažiūrėti, kaip Murka jaučiasi. Pasakiau — žinoma, galės.
Namie, ant kėdės prie balkono durų, Murka miegojo susirietusi. Padėjau aplanką su naujais dokumentais ant lentynos, šalia jos skiepų knygelės ir mikročipo pažymos — dabar jau su mano pavarde grafoje „savininkas".
— Na štai, — pasakiau jai, nors ji miegojo ir negirdėjo. — Dabar jau tikrai niekas tavęs neatims.
Ji tik krustelėjo ausimi ir susirietė dar tampriau, prisiglausdama prie šildytuvo.
