Motina žiūrėjo į voko kraštą, kyšantį iš po lėkštės, ir žinojo, kad tai – testamentas, kurio niekas iš vaikų dar neskaitė garsiai. Ona laikė šaukštą sriubai, bet nevalgė. Ji laukė, kada sesuo Rasa ims kalbėti.
— Mama norėjo, kad namą paveldėčiau aš, — pasakė Rasa, nepakeldama akių nuo lėkštės. — Ji man sakė tai dar pavasarį, kai tu net neatvažiavai jos aplankyti.
Ona padėjo šaukštą ant stalo taip atsargiai, tarsi bijotų, kad garsas išduos, kaip stipriai dreba pirštai.
— Neatvažiavau, nes dirbau Vilniuje ir mokėjau už jos vaistus. Tu buvai čia, Kaune, prie jos kas savaitgalį — bet kas mokėjo sąskaitas?
Namas Kauno Žaliakalnyje, kuriame jos abi užaugo, dabar stovėjo tuščias, su motinos šlepetėmis prie lovos ir neišplautu puodeliu virtuvėje. Advokatas turėjo atvykti po savaitės su oficialiu testamento tekstu, bet abi seserys jau žinojo, kad kova prasidėjo dar prieš jį atvažiuojant.
— Tu visada manei, kad pinigai atstoja buvimą šalia, — tarė Rasa. — Mama sakė man tą patį per paskutinį Kūčių vakarą, kurio tu praleidai.
— Aš tada gulėjau ligoninėje su Tomu po autoavarijos. Ar tu apie tai pamiršai, ar tiesiog nutylėjai, nes taip patogiau?
Rasa pagaliau pažvelgė į seserį. Jos rankos suspaudė servetėlę taip, kad ta susiglamžė į mažą, kietą gniutulą.
— Aš nutylėjau, nes nenorėjau, kad advokatas galvotų, jog tarp mūsų viskas gerai. O dabar jau nebe gerai. Tu nori pusę namo, nors nė karto nepadėjai motinai nusiprausti, kai ji jau nebegalėjo pati.
— O tu nori viską, nors aš mokėjau slaugytojai, kuri tave pavadavo, kai išvažiuodavai į kurortą su vyru.
Stalo lempa švietė per silpnai, todėl abiejų veidai atrodė pilkšvi, pavargę, senesni, nei buvo iš tikrųjų. Virtuvėje ant sienos kabėjo laikrodis, kurį motina nupirko dar prieš dvidešimt metų — jis vėlavo penkiomis minutėmis, ir niekas jo niekada nepataisė.
— Žinai, ką ji man sakė paskutinę savaitę? — tyliai paklausė Rasa. — Kad bijo, jog mudvi susipyksime dėl namo labiau, nei kada nors pyktumėmės dėl jos.
Ona pakėlė galvą. Jos balsas suskambėjo kitaip — ne piktai, o pavargusiai, tarsi po ilgos kelionės.
— Ir ji buvo teisi. Mes čia sėdime, o jos net nebėra, kad pamatytų, kaip mudvi elgiamės.
Kitą rytą, kai advokatas Marius Petrauskas atvyko į namą su odiniu segtuvu po pažastimi, abi seserys sėdėjo priešingose stalo pusėse, tarsi tarp jų būtų nubrėžta linija.
— Testamentas paprastas, — pradėjo jis, atsegdamas segtuvą. — Namas atitenka abiem po lygiai, su sąlyga, kad jos susitars, ką su juo daryti per šešis mėnesius. Priešingu atveju namas parduodamas, o pinigai skiriami labdarai — konkrečiai, vaikų ligoninei Kaune, kurioje jūsų motina dirbo trisdešimt metų.
Rasa sukando lūpą. Ona žiūrėjo pro langą į kiemą, kur ant virvės vis dar kabojo motinos skalbiniai — niekas jų nebuvo nuėmęs.
— Ji žinojo, kad mudvi ginčysimės, — pasakė Ona. — Todėl ir įrašė tą sąlygą. Ne todėl, kad norėjo mus nubausti. Todėl, kad norėjo priversti susitarti.
Rasa ilgai tylėjo, žiūrėdama į savo rankas, sudėtas ant stalo.
— Aš nenoriu parduoti namo labdarai, — galiausiai pasakė ji. — Bet aš taip pat nenoriu, kad tu jame gyventum viena, tarsi manęs čia niekada nebuvo.
— O aš nenoriu, kad tu jį pardavinėtum svetimiems, tarsi mama nieko nereikštų.
Advokatas uždarė segtuvą ir tyliai išėjo į kiemą parūkyti, palikdamas jas dviese.
Ona atsistojo, priėjo prie lango ir nuėmė nuo virvės motinos palaidinę — tą pačią, žydrą, su baltais taškeliais, kurią motina vilkėjo kiekvieną vasarą. Ji sulankstė ją atsargiai, tarsi tai būtų paskutinis daiktas pasaulyje.
— Aš pasiliksiu antrą aukštą, — tarė ji. — Tu — pirmą. Vasarą keisimės kiemo priežiūra. O per Kūčias abi ateisime kartu, kaip anksčiau.
Rasa pažvelgė į palaidinę Onos rankose ir pirmą kartą per tris dienas jos akys sudrėko.
— Tai bus keista, — pasakė ji. — Gyventi tame pačiame name, bet atskirai.
— Mums viskas buvo keista nuo tos dienos, kai ji mirė, — atsakė Ona. — Bet bent jau namas liks namu, o ne dokumentu advokato segtuve.
Jos susėdo prie stalo, kur vis dar stovėjo dvi lėkštės su nebaigta sriuba, ir pirmą kartą per savaitę valgė kartu, nekalbėdamos apie testamentą, o apie tai, kokią sriubą virdavo motina žiemą — su krapais ar be jų. Laikrodis ant sienos toliau vėlavo penkiomis minutėmis, ir niekas vėl jo netaisė.
