Restoranas „Vingis" spindėjo šviežiai plautais langais. Paskutinis aukštas, langai nuo grindų iki lubų, o už jų – naktinis Vilnius, nusagstytas geltonų gatvių žibintų taškais. Baltos staltiesės kvepėjo krakmolu. Žvakės dar nedegė, bet oras jau buvo tirštas – nuo kvepalų, lūkesčių ir kažkokio keisto nervingumo, kuris, atrodė, sklandė tik virš mano stalo.
Aš, Ugnė, sėdėjau prie savo vietos. Priešais mane – tuščia porcelianinė taurė. Be kavos, be arbatos, be jokio skysčio. Tik taurė. Ir ant jos rankenėlės užrištas mažas raudonas kaspinas.
Pakėliau akis. Kolegos – mūsų architektūros biuro „Erdvės linija" dešimties metų jubiliejaus vakarėlis – nutilo. Ne taip, kaip nutyla žmonės, baigę pokalbį, o taip, kaip nutyla salė prieš skelbiant rezultatus. Jie žinojo. Visi jie žinojo.
– Čia pokštas? – paklausiau, nors balsas mano paties ausyse nuskambėjo pernelyg švelniai.
Iš kito stalo galo nusišypsojo projektų vadovė Lina. Jos lūpos – tobulai raudonos, tarsi priderintos prie kaspino ant taurės. Šalia jos sėdėjo mano sužadėtinis Tomas. Šįvakar jis vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumą, kurį pirkomės kartu prieš mėnesį parduotuvėje Ozo gatvėje, bet man pasakė, kad jo nesivilks – esą per oficialu darbo šventei. Dabar tas kostiumas gulėjo jam kaip nulietas.
– Ne, Ugne, čia ne pokštas, – Lina kilstelėjo taurę su vandeniu, tarsi skelbdama tostą. – Kartais tuščia vieta parodo, kur iš tikrųjų stovi žmogus.
Mano pirštai sustingo ant šakutės krašto. Prisiminiau, kai prieš tris dienas iš darbo stalčiaus dingo atmintukas su visais Rotušės aikštės rekonstrukcijos projekto brėžiniais. Aštuoni mėnesiai darbo. Naktys, praleistos braižant mazgus, derinant fasadų ritmą su istoriniu paveldu. Tomas tada man atnešdavo vakarienę tiesiai į ofisą – cepelinus iš užkandinės už kampo, kuriuos mėgo labiau už mano gamintus patiekalus.
– Projektas nuo šiol pereina man ir Tomui, kaip išorės konsultantui, – tęsė Lina. – Tau, Ugne, siūlome susitelkti į mažesnes užduotis. Kol kas.
Tomas žiūrėjo į savo lėkštę. Jis suko servetėlę tarp pirštų ir atrodė taip, tarsi čia būtų patekęs netyčia. Bet aš pamačiau – ant jo rankogalio segtukas. Sidabrinis, su mažu ąžuolo lapeliu. Tokį patį jam padovanojau prieš tris mėnesius, per mūsų sužadėtuvių metines.
– Tomai. Kaip tu čia atsidūrei?
Lina atsakė už jį, kilstelėdama antakius su tuo pačiu pasitikėjimu, kurį pastebėdavau susirinkimuose, kai ji perimdavo svetimas idėjas ir pateikdavo jas kaip savas.
– Aš jį pakviečiau. Norėjom pasikalbėti kaip suaugę žmonės. Apie lojalumą. Apie pasitikėjimą. Ir apie tuos, kurie nesugeba susitaikyti su pralaimėjimu.
Pastebėjau raudoną kaspiną ant taurės. Jis buvo iš tos pačios dėžutės, kurią laikiau namie, ant savo darbo stalo – dėžutės su atsargine kopija juodraščių. Gerklė išdžiūvo akimirksniu.
– Tu buvai mano bute, – pasakiau Tomui. Tai nebuvo klausimas.
Jis palingavo galvą, vis dar nenuleisdamas akių nuo lėkštės.
– Mes gyvenom kartu beveik dvejus metus. Nereikia čia scenų. Tu pati davei man raktus.
Lina padėjo taurę ant stalo. Stalas nutilo dar labiau, jei tai apskritai buvo įmanoma.
– Tau niekas nieko nepavogė, Ugne. Tavo idėjos buvo geros, bet pačiai tau pritrūko stabilumo jas įgyvendinti. Projektui reikia žmogaus, kuris gali būti čia šimtu procentų.
Stabilumas. Taip jie vadino mano dvi savaites prie ligoninės lovos, kai tėvui ištiko infarktas. Taip jie vadino mano atsisakymus eiti su jais po darbo į barą, nes taupiau vaistams, o vėliau ir laidotuvėms, kurioms teko skolintis tris šimtus eurų iš kaimynės Vandos – tos pačios, kurios katinas amžinai snūduriuodavo ant mūsų laiptinės palangės.
– Vadinasi, jūs nusprendėt paimti projektą, kol aš buvau prie tėvo?
Tomas pagaliau pakėlė akis. Juose nebeliko nejaukumo – tik kažkoks svetimas atšiaurumas.
– Tu jau buvai nebe ta, kokia buvai anksčiau. Nuolat pavargusi, per daug įsitempusi. Negalėjau tavęs laukti amžinai. Lina bent jau žino, ko nori.
Suspaudžiau šakutę taip, kad pirštų galiukai pabalo. Ne skausmas – kažkas kito. Aiškumas, šaltas kaip metalas po pirštais.
Lėtai, stengdamasi, kad rankos nedrebėtų, atsisegiau rankinę ir ištraukiau mažą juodą voką – tokį pat, kokius mūsų buhalterė Rita naudodavo algų dieną.
– O čia kas? – Lina nusijuokė. – Dar viena drama? O gal atsistatydinimo pareiškimas?
– Rezervas, – atsakiau.
Ji suraukė antakius.
– Prieš mėnesį pastebėjau, kad kažkas naktimis prisijungia prie mano darbo failų. Tu, Tomai, pamiršai, kad mūsų bendras planšetinis kompiuteris sinchronizuojasi su viskuo. Mačiau laiką, datą, veiksmų žurnalą. Niekam nieko nesakiau.
Padėjau voką ant stalo, lygiai tarp savo lėkštės ir tuščios porcelianinės taurės.
– Prieš savaitę, grįžusi iš laidotuvių, pakeičiau pagrindinę projekto versiją suklastota. Su klaidingais skaičiais, pasenusiomis nuorodomis, tuščiomis diagramomis be pagrindimo. Tikrąją versiją tada pat išsiunčiau savivaldybės Miesto planavimo skyriui – su visa redagavimų istorija ir raštu, kodėl pateikiu ją asmeniškai, o ne biuro vardu.
Lina paleido taurę. Stalas suskambo.
– Ką tu padarei?
– Tą patį, ką ir jūs. Pasiruošiau. O prieš išeidama iš namų šįvakar – paspaudžiau mygtuką, kad suklastota versija su Tomo prieigos žyma nueitų į biuro serverį lygiai tuo metu, kai jūs čia keltumėt už mane tostą.
Tą sekundę Linos telefonas suvibravo. Tada finansų vadovo. Tada dar dviejų žmonių iš vadovybės. Visi puolė prie ekranų – veidai persimainė, tarsi kažkas būtų išjungęs šviesą.
Miesto planavimo skyrius buvo gavęs klastotę su failais, nukopijuotais iš mano paskyros. Su prieigos žyma – Tomo profilis.
Tomas pašoko taip staigiai, kad kėdė sugriuvo į marmurines grindis.
– Palauk, palauk! Lina sakė, kad čia tik formalumas! Kad tu pati per daug užimta, kad norėtum perleisti projektą!
– Tau viskas buvo formalumas. Ir mūsų sužadėtuvės. Ir mano pasitikėjimas. O raktą, kurį tau daviau, teko pakeisti – tą pačią dieną, kai grįžau iš kapinių, iškviečiau šaltkalvį, sumokėjau keturiasdešimt eurų ir daugiau apie tave negalvojau, kol nepamačiau tavęs čia, su segtuku ant rankogalio.
Lina bandė kažką aiškinti, bet jos balse nebeliko plieninio pasitikėjimo. Skubus, sutrikęs šnabždesys – tokį girdi, kai žmogus pirmą kartą supranta, kad žaidė ne vienas.
Aplink stalą kolegos jau kuždėjosi tarpusavy, kažkas fotografavo ekraną su gautu laišku, biuro vadovas Rimantas garsiai keikėsi telefonu su IT skyriumi. Nesukau galvos, kuo tai baigsis šįvakar – žinojau tik, kad rytoj devintą reikės būti Rotušės aikštėje, su tikrąja versija po pažastimi.
Atsistojau. Palikau tuščią taurę ant stalo – baltą, šaltą, su raudonu kaspinu, kuris dabar atrodė kaip kažkieno nubrėžta riba tarp to, kas buvo, ir to, kas bus.
– Padovanosiu jums ją, – pasakiau. – Jums tinka.
Nusimoviau sužadėtuvių žiedą. Neišmečiau, netrenkiau juo į stalą – tiesiog padėjau prie Tomo servetėlės, tarp sviestinio peilio ir tuščios taurės.
Išėjau. Nugara tiesi, pečiai atlošti – taip mama mokė mane išeiti iš kambario vaikystėje pralaimėjus ginčą: „Jeigu jau išeini, išeik kaip žmogus, o ne kaip auka."
Už nugaros girdėjau, kaip kažkas skubiai renka telefono numerį, kaip per garsiai dunkstelėjo padėta šakutė, kaip Tomas sako: „Aš nežinojau, kad ji…" Sakinio pabaigos neišgirdau.
Lauke, prie „Vingio" durų, dar kurį laiką stovėjau tarpvartėje, kol pirštai atšalo nuo vėjo. Paskui pasukau namo pėsčia, nors iki buto buvo geras pusvalandis kojomis – tokiais vakarais taksi visada dingsta iš aplikacijos.
Buto laiptinėje ant palangės, kaip visada, miegojo Vandos katinas, susirangęs ant seno šalikėlio. Užrakinau naujus spynos liežuvėlius du kartus, pakabinau švarką ant kablio ir tik tada, virtuvėje, iš rankinės ištraukiau tą patį juodą voką – jame gulėjo antra kopija dokumento, kurį reikėjo rytoj nunešti į Rotušę.
