Rugsėjo pradžioje, 1943-iaisiais, į Šiaulius atvyko moteris, prisistačiusi kaip Aldona Vėželytė, našlė iš Kauno, atvykusi pas tolimą giminaitę pasigydyti nervų. Rankoje nešėsi lagaminėlį, kuriame gulėjo keli suknelės pamainos, maldaknygė ir sąsiuvinis su piešiniais senų bažnyčių bokštų. Niekas gatvėje į ją antrą kartą nepažvelgė. Ir būtent to jai reikėjo.
Iš tikrųjų ją vadino Ona Radvilaitė, ir ji buvo Britanijos žvalgybos ryšininkė, parašiutu numesta į okupuotą Lietuvą prieš tris savaites, netoli Radviliškio miško. Prieš tai ji dvejus metus dirbo Londono radijo perėmimo skyriuje, versdama vokiečių karininkų pranešimus, kol vieną vakarą jai pasiūlė kitokį darbą — tokį, iš kurio dažniausiai negrįžtama.
Ji sutiko be ilgų svarstymų. Motina jai buvo sakiusi: geriausia slėptuvė — ne miškas, o žmonių akiratis. Ona tuo patikėjo iki kaulų.
Šiauliuose ji išsinuomojo kambarį pas siuvėją Zosę Baranauskienę, senoje medinėje troboje prie Tilžės gatvės, kur pro langą buvo girdėti, kaip vakarais cypia geležinkelio bėgiai ir kaip kažkas kieme kapoja malkas. Iš to kambario Ona du kartus per savaitę dviračiu — pasiskolintu, su nulaužtu skambučiu, kurį pati pritvirtino viela — važiuodavo į aplinkinius kaimus, tariamai piešti senų kryžių ir koplytstulpių savo sąsiuviniui. Iš tikrųjų ji veždavo šifruotus pranešimus partizanams, slėpdama juos tarp piešinių lapų arba įsiūtus palto pamušale.
Vieną spalio antradienį, prie tilto už Kuršėnų, ją sustabdė patrulis. Kareivis, vos vyresnis už berniuką, paėmė sąsiuvinį ir vartė lapą po lapo — bokštas, dar bokštas, koplytstulpis su nuskilusiu kryžiumi.
— Kam tau to reikia? — paklausė vokiškai, ir Ona, gerai suprasdama kiekvieną žodį, padarė pauzę, tarsi rinktųsi lietuviškus.
— Tėvas buvo dailininkas, — atsakė ji lietuviškai, o vertėjas iš patrulio grupės, jaunas leitenantas, išvertė majorui, ne jai. — Noriu baigti jo darbą.
Leitenantas nusišypsojo, pasakė, kad jo paties tėvas Miunchene irgi tapė, ir grąžino sąsiuvinį, net nepavartęs pamušalo, kur tarp audinio sluoksnių gulėjo lapelis su ešelonų numeriais.
Praėjus dviem mėnesiams, Šiauliuose imta suiminėti žmones. Kažkas išdavė artimą pogrindžio grandinę — apie tai Ona sužinojo iš žinutės, įspaustos į duonos kepalo apačią: keturiasdešimt dviejų dekagramų kepalėlis, koks tuomet turguje kainavo tris markes, kurį jai atnešė kepėjo dukra ir padėjo ant stalo, nė žodžio netarusi. Tą naktį, likus valandai iki komendanto valandos, Ona sudegino visus turimus popierius krosnyje pas Baranauskienę, iki paryčių stebėdama, kaip nyksta paskutinis lapas su vardais, ir tamsoje išėjo per daržus link geležinkelio, kad rytą būtų jau kitame mieste.
Ji pasiekė Švediją per Baltijos jūrą žvejo valtimi, o iš ten — Londoną. Galėjo likti. Karas be jos būtų vykęs toliau. Bet 1944 metų birželio pradžioje, kai sąjungininkai ruošėsi didžiajam desantui Normandijoje, Ona vėl paprašė siųsti ją atgal — šįkart į Lietuvą, kur reikėjo koordinuoti sabotažo grupes prieš vokiečių traukinių eismą link fronto.
Ji nusileido netoli Kelmės, vėl pasiėmė dviratį, vėl tapo Aldona Vėželyte — tik šįkart legendą teko papildyti: dokumentuose, kuriuos jai davė prieš skrydį, buvo įrašyta, kad jos velionis vyras kilęs iš Prancūzijos, o pati ji augusi Vilniuje, todėl kalba su lengvu akcentu, jei kas paklaustų. Apsistojimo vietą teko rinktis skubiai — miestelyje, kur ji anksčiau nebuvo lankiusis, laisvo kambario beveik nebuvo likę, nes visus geriausius namus jau buvo užėmę vokiečių karininkai. Vienintelis pasiūlymas, kurį jai davė vietinė gyventoja, buvo kambarys name, kuriame apsistojęs vokiečių majoras Kurt Hessler, atsakingas už geležinkelio mazgo apsaugą.
Ona pasibeldė į duris pati. Paprašė leidimo išsinuomoti kambario dalį, aiškindama prastu vokiečių kalbos akcentu, kad giminaičiai išvyko, o jai reikia pastogės, kol atvažiuos brolis iš Vilniaus. Majoras Hesleris apžiūrėjo ją nuo galvos iki kojų — pavargusi moteris su piešinių sąsiuviniu, jokios grėsmės — ir liepė adjutantui parodyti jai laisvą kambarį antrame aukšte.
Taip Ona apsigyveno po paties priešo stogu.
Vakarienes ji valgydavo virtuvėje su Hesslerio šeimininke, o vakarais, kai antrame aukšte esančiame kambaryje rinkdavosi majoro pavaldiniai aptarti traukinių tvarkaraščių, sėsdavosi prie savo durų su siuvimu rankose, tarsi laukdama, kol atvės arbata. Durys likdavo pravertos per pirštą. Vyrai kalbėdavosi vokiškai, garsiai, nesivaržydami — pernelyg įsitikinę, kad prancūzė našlė su piešinių sąsiuviniu nesupranta karinio žargono. Jie klydo. Per tuos pokalbius Ona sužinojo, kada eis ešelonas su kuro atsargomis link Šiaulių geležinkelio stoties, ir tą naktį, prieš pat komendanto valandą, susitikusi su ryšininku turgaus aikštėje prie duonos kepyklos, perdavė žinią toliau.
Praėjus trims dienoms po to pokalbio, rytą prie pusryčių stalo Hesleris atsisėdo neįprastai tylus. Nusiėmė akinius, patrynė nosies tiltelį ir pasakė, žiūrėdamas tiesiai į Oną:
— Pas mus name yra kažkas, kas girdi per daug.
Ona tuo metu laikė rankose kavinuką. Pylė kavą į jo puodelį — lėtai, stebėdama, kaip skystis kyla iki kraštelio, kad nepraliet nė lašo, nors ranka drebėjo taip, jog reikėjo antros rankos paremti pirmąją.
— Kalbate apie tarnus? — paklausė ji vokiškai, su savo prancūzišku akcentu, kurį buvo dienomis lavinusi prieš veidrodį Londone.
— Apie visus, — atsakė jis ir vėl užsidėjo akinius. — Šiąnakt bėgiai už dešimties kilometrų nuo Kelmės. Kas galėjo žinoti tvarkaraštį, jei ne mano paties žmonės?
Jis nepažvelgė į ją antrą kartą. Paėmė puodelį, padėkojo už kavą ir išėjo susitikti su adjutantu prie geležinkelio stoties, kur jau stovėjo apsuptas dūmų likęs sudegusio ešelono skeletas — kuro cisternos, susprogdintos naktį geležinkelio darbininkų, tų pačių, su kuriais Ona kalbėdavosi turguje apie duonos kainas.
Ona liko sėdėti prie stalo dar kelias minutes, kol rankos nustojo drebėti, tada surinko puodelius į dubenį plauti, kaip darydavo kiekvieną rytą.
Taip tęsėsi iki rugpjūčio pabaigos, kai fronto linija priartėjo tiek, kad vokiečių dalinys gavo įsakymą trauktis. Paskutinį vakarą prieš išvykdamas Hesleris jai padėkojo už ramybę, kurią jautė namuose, ir palinkėjo saugios kelionės pas brolį. Ona palinkėjo jam laimingai grįžti namo, žinodama, kad tos linijos, kuriomis jis vyks, jau pažymėtos partizanų žemėlapyje.
Karui baigiantis ji grįžo į Londoną. Sąsiuvinis su piešiniais liko su ja iki gyvenimo pabaigos, o dėžutėje šalia jo gulėjo dviračio skambutis, kurį ji vis dar laikė pas save — tas pats, su nulaužtu kraštu, pritvirtintas viela, kurį ji, sako, atsuko nuo dviračio paskutinį kartą palikdama Kelmę 1944-aisiais ir taip ir neišmetė.
