Kai tą spalio rytą stiklinės durys prasivėrė Kauno „Baltijos Vilties“ banko skyriuje Laisvės alėjoje, niekas neįtarė, kad po dešimties minučių visas skyrius stovės sustingęs.
Vidun įėjo mergina. Sunku buvo pasakyti, kiek jai metų — gal dvidešimt penki, gal trisdešimt. Striukė buvo suplyšusi ties alkūne, o po ja matėsi keli megztiniai, užsivilkti vienas ant kito — taip vilkisi žmonės, kurie nakvoja lauke. Plaukai susivėlę, veidas nuvargęs, po akimis tamsūs ratilai. Ant kojų — vienos šlepetės, padu prilipdytos pilka izoliacine juosta, per petį — išblukusi kuprinė su virvute vietoj užtrauktuko rankenos.
Skyriuje tuo metu dirbo penkios kasos, prie langelių stovėjo eilė, kažkur zvimbė kavos aparatas. Viskas nutilo. Vyresnio amžiaus moteris automatiškai prisitraukė rankinę arčiau savęs. Vyras su švarku pasitraukė per žingsnį. Mama, laukusi eilėje su dukra, patraukė mergaitę už rankos ir pastūmė sau už nugaros.
Mergina nieko nepastebėjo, arba apsimetė, kad nepastebi. Ėjo tiesiai prie eilės, nugara tiesi, žvilgsnis nukreiptas į priekį. Šlepetės buvo dvejais dydžiais mažesnės ir kirpo pirštus prie kiekvieno žingsnio, todėl ji žingsniavo trumpai, tarsi vaikščiotų ledu.
Prie jos priėjo apsaugininkas. Aukštas, plačiapetis, uniforma sėdėjo ant jo be priekaištų.
— Mergaite, — pasakė jis tokiu tonu, kokiu kalbama su vaiku, pasiklydusiu ne toje gatvėje, — čia ne ta vieta. Už kampo, prie autobusų stoties, yra naktinė prieglauda. Ten jums padės. O čia — palikite skyrių, prašau.
Mergina sustojo.
— Man reikia patikrinti savo sąskaitos likutį, — pasakė ji aiškiu balsu. — Nieko daugiau.
Kažkas eilėje sukikeno.
— Jūsų sąskaitos? — apsaugininkas suraukė antakius. — Mergaite, čia ne juokas. Jūs čia neturite jokios sąskaitos. Prašau išeiti, kol nesu priverstas jus išvesti jėga.
— Turiu čia sąskaitą, — pakartojo ji, balso netempdama, bet su kažkokiu keistu tvirtumu, kuris nesiderino su jos apranga. — Ir turiu teisę žinoti, kiek pinigų joje yra.
Per salę nuvilnijo šnabždesiai.
— Žiūrėk, matyt, pametus galvą.
— Gal narkomanė.
— Reikėtų kviesti policiją, kol dar nieko neatsitiko.
Kai kurie juokėsi garsiai, neslėpdami. Kiti žiūrėjo kaip į šiukšlę po batu. Mergina nesijudino. Neverkė, nešaukė, nenuleido galvos. Tiesiog laukė, kojų pirštus sukryžiavusi po suplyšusia šlepete, kad mažiau šaltų grindų liestų oda.
Tada iš savo kabineto išniro Ričardas Baniulis, skyriaus vadovas. Vyras kokių keturiasdešimt penkerių, su pilvuku po pilkos vilnonės liemenės, plaukai sugelinti atgal, kostiumas — matyt, iš Vilniaus, ne iš vietinio salono.
— Kas čia vyksta? — metė jis, tarsi jį būtų atitraukę nuo kažko svarbaus.
Apsaugininkas mostelėjo į merginą.
— Ši… asmenė įėjo ir tvirtina, kad…
— Kad turiu čia sąskaitą, — baigė už jį mergina. — Ir kad noriu sužinoti likutį. Vardas — Ugnė Vaitkutė.
Baniulis nusišypsojo šaltai, iš tų šypsenų, kuriomis žmonės rodo, kad juokiasi iš tavęs, o ne su tavimi.
— Klausykite, mergaite, mes čia netarnaujame gatvės… na, žmonėms be nuolatinės gyvenamosios vietos. Jei norite paramos, kreipkitės į Caritą, jie prie Vytauto bažnyčios dalina karštą sriubą kiekvieną dieną nuo dvyliktos. O dabar prašau netrukdyti darbo.
— Patikrinkite sąskaitą, — pasakė Ugnė ir ištraukė ranką iš kišenės. Delne gulėjo susilankstęs, sudrėkęs popieriaus lapelis. — Sąskaitos numeris čia. Ir asmens kodas.
Baniulis paėmė lapelį dviem pirštais ir perdavė jauniausiai kasininkei, Rasai. Ta sukalė numerį į sistemą, tikriausiai vildamasi greičiau baigti šitą nemalonią sceną.
Ir sustingo.
— Ričardai… — pasakė ji, žiūrėdama į ekraną. — Pažiūrėkite čia.
Baniulis prisiartino, pasilenkė prie monitoriaus — ir jo veidas per kelias sekundes prarado visą aukštybę. Skaičius ekrane buvo tikras: viena sąskaita, priklausanti Ugnei Vaitkutei, gimusiai Kaune, turėjo likutį — trys milijonai keturi šimtai septyniolika tūkstančių šeši šimtai eurų. Šalia — pastaba: paveldėtas turtas, gautas iš senelio, mirusio šių metų liepą, palikimas paskirstytas ir sąskaita atblokuota rugsėjo pradžioje.
— Tai negali būti, — sušnibždėjo Rasa.
Salėje, kur prieš minutę skambėjo pašaipūs juokeliai, dabar buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip už lango pravažiuoja troleibusas.
Vyresnio amžiaus moteris, dar prieš minutę tvirtai laikiusi rankinę, dabar vartė jos rankeną pirštais, nežiūrėdama nei į Ugnę, nei į kitus. Vyras su švarku, prieš tai atsitraukęs, dabar tiesiog stovėjo, nežinodamas, kur padėti rankas. Mergaitė, ištrūkusi iš mamos rankos, priėjo per žingsnį arčiau ir žiūrėjo į Ugnės šlepetes, tada — į jos veidą.
Ugnė nesišypsojo. Ji tiesiog priėjo arčiau prie langelio ir pasakė:
— Norėčiau grynaisiais paimti penkis šimtus eurų. Ir norėčiau susitikti su banko vadovu — su Ričardu Baniuliu, jei nesuklydau su pavarde.
— Aš… aš ir esu, — vos atsakė jis, jo balsas jau visai kitoks nei prieš minutę.
— Puiku, — pasakė ji. — Tuomet turime apie ką pasikalbėti jūsų kabinete.
Baniulio kabinete, kur prieš dvidešimt minučių jis gėrė kavą ir žiūrėjo akcijų kursus, dabar sėdėjo trys žmonės: jis, apsaugininkas Tomas ir mergina, susmukusi į kėdę taip, kaip sėdi žmogus, kuris tris mėnesius neturėjo, kur atsisėsti be baimės, kad jį paprašys išeiti.
Ugnė ištraukė iš kuprinės sulankstytą voką, padėjo jį ant stalo, tada vėl paėmė ir susikišo atgal. Baniulis stebėjo tą judesį, neišdrįsdamas paklausti, kas tame voke.
— Trys mėnesiai, — pasakė ji galiausiai, žiūrėdama ne į Baniulį, o į savo šlepetes. — Senelis mirė liepos pabaigoje. Palikimo byla užsitęsė — buvo ginčas dėl namo su tolimu pusbroliu, kurio aš anksčiau net nepažinojau. Pagrindinė sąskaita liko įšaldyta iki pat rugsėjo pradžios. Butą, kuriame gyvenau su seneliu, per savaitę po jo mirties užėmė nuomotojas — sutartis buvo tik jo vardu.
— O namo pardavimas? — paklausė Baniulis atsargiai. — Ekrane rašo, kad ta suma buvo atblokuota anksčiau.
— Buvo, — atsakė Ugnė be jokios kartėlio gaidelės, tiesiog konstatuodama. — Bet tie pinigai perėjo pas advokatą tą pačią dieną, kai atsirado sąskaitoje — buvo skola už bylinėjimąsi ir dokumentų tvarkymą, susikaupusi per tris mėnesius, kol sąskaitos neturėjau teisės liesti. Kai advokatas paėmė savo dalį, liko trys šimtai eurų. Tiek man kainavo viena para viešbutyje. Po to grįžau į gatvę ir laukiau, kol paveldėjimo sąskaita bus visiškai sutvarkyta. Ji atsidarė tik prieš tris dienas.
Ji patylėjo, tarsi rinktųsi žodžius, tada tiesiog paklausė:
— Kur, jūsų nuomone, aš turėjau miegoti, ponas Baniuli, kol laukiau savo pačios pinigų?
Baniulis prarijo seiles.
— Ponia Vaitkute, atsiprašau, jei kas nors…
— Jūs man pasiūlėte eiti prie autobusų stoties valgyti sriubos, — pertraukė ji. — Jūsų apsaugininkas norėjo mane išvesti jėga.
Ji pažvelgė į Tomą. Tas stovėjo prie durų, žiūrėdamas žemyn, į savo paties batus.
— Jūs tiesiog vykdėte taisykles, — pasakė ji jam. — Tikriausiai net ne savo sugalvotas.
Tomas nieko neatsakė, tik persikėlė svorį iš vienos kojos ant kitos.
Ugnė atsistojo, užsimetė kuprinę ant vieno pečio ir sustojo tarpduryje.
— Advokatas patars, ką daryti su šia situacija, — pasakė ji. — O dabar man reikia susirasti, kur nusipirkti batus. Šitos šlepetės jau savaitę kaip nebetinka jokiam orui.
Ir išėjo iš kabineto, palikdama ant Baniulio stalo tik vieną dalyką — susilankstęs popieriaus lapelis su asmens kodu, kurio jai jau nebereikėjo.
Skyriuje, prie langelių, eilė vis dar stovėjo, bet dabar niekas nekalbėjo. Ugnė perėjo per salę tais pačiais trumpais žingsniais, tarsi vaikščiotų ledu, atidarė stiklines duris ir dingo Laisvės alėjos minioje — plati moteriška striukė, per didelė kuprinė ir šlepetės, kirpančios pirštus prie kiekvieno žingsnio, kol už lango vėl pravažiavo troleibusas, o mergaitė, vis dar žiūrėjusi pro langą, tyliai paklausė mamos, kur ta moteris dabar eina gyventi.
