Rūta laikė telefoną taip, kaip laikoma svetima daiktą, kurio nebenori prisiimti – dviem pirštais, per kraštą. Ekranas buvo atrakintas. Bankinė programėlė rodė sąskaitos likutį: 8 214 €.
– Kam tiek pinigų laikai, kai sūnus skolose? – paklausė Aldona, statydama lėkštę su cepelinais ant virtuvės stalo. – Tomas sakė, salonas vos vos suka. O čia, žiūriu.
– Mama, tai mano telefonas.
– Tomas man rodė per ekrano bendrinimą, kai nešiojo mano seną planšetę taisyti. Nuo to laiko ir matau. Kodėl tu tokia išsigandusi?
Rūta atsisėdo prie stalo krašto. Ne todėl, kad kojos susvyravo – tiesiog reikėjo minutės, kad pirštai neima drebėti taip, kaip drebėjo tada, kai reikia surašyti sąskaitą faktūrą klientui, kuris jau piktas. Ji uždėjo telefoną ekranu žemyn, tarp duonos lėkštės ir salietkos, ir prispaudė delnu, tarsi tai galėtų sulaikyti ir tai, kas jau buvo pamatyta.
– Tie pinigai – avansas rangovui. Rudenį keičiu vitrinas saloniuke.
– O gal vaikui geriau reikėtų, o ne vitrinoms, – numetė Aldona ir nuėjo prie viryklės tikrinti plokštainio.
Vasaros atostogos Anykščiuose, prie ežero, buvo tradicija – jos su Tomu taip darė penkerius metus, kol baldų salonas Kaišiadoryse tvirtai stovėjo ant kojų. Šįkart Tomas liko dirbti, statybos sezonas įkarštyje, tad Rūta atvažiavo viena su dukra Emilija.
Namas kvepėjo cepelinais ir šviežiai nupjauta žole, iš televizoriaus per kiemą sklido vidudienio žinios, paleistos garsiau nei reikėjo – Aldona jau kelinti metai blogai girdėjo kaire ausimi ir garsą prisukdavo iki galo, nesvarbu, kas kalbėjo.
– Na, atvažiavo verslininkė, – pasitiko jas uošvė su šluota rankoje. – Kol tu ten prekiauji spintelėmis, aš čia viena su sodu vargstu.
Rūta nutylėjo ir ėmė nešti krepšius į kambarį. Per penkerius santuokos metus Aldona niekada nepraleido progos priminti, kad marti „tik prekiauja“, o sūnus – „tikras vyras, dirba rankomis“. Tiesa buvo tokia, kad būtent salono pajamos mokėjo Tomo kreditą už mikroautobusą, bet tą tiesą Rūta seniai nustojo kartoti garsiai.
Pirmą vakarą prie stalo Aldona pasakojo apie kaimynės dukrą, kuri „tikra šeimininkė, namus tvarko, o ne po parduotuves lakstytų“. Emilija, septynerių, tyliai valgė bulvių plokštainį ir žiūrėjo į motiną, laukdama atsakymo. Rūta pripylė sau arbatos ir pasakė tik:
– Skanu, mama. Ačiū.
Tas telefonas prie stalo trečią dieną viską pakeitė. Rūta ištraukė jį iš uošvės rankų taip, kad puodelis ant stalo sudrebėjo ir liejosi arbata ant lentynos su servetėlėmis.
– Mama, tai svetimas telefonas. Ir svetimi pinigai.
– Aš tik pažiūrėjau, kiek uždirbi, – tęsė Aldona, nusišluostydama rankas į prijuostę, tarsi tai būtų buvęs tik nesėkmingas bandymas padėti indus.
Tą naktį Rūta ilgai vartėsi lovoje, skaičiuodama lubų sijas, kad neskaičiuotų minčių. Ne dėl pinigų – dėl to, kaip lengvai uošvė paėmė telefoną, tarsi tai būtų jos teisė. Ji atsiminė, kaip prieš porą metų Aldona jau bandė „padėti“ tvarkytis saloniuke – atėjo netikėtai, perstatinėjo prekes lentynose, aiškindama pardavėjai, kad „šeimoje viskas bendra“. Tada Tomas sustabdė motiną vienu žodžiu prie durų. Dabar jo šalia nebuvo.
Ryte, kai Aldona nuėjo į bažnyčią, Rūta paskambino Tomui.
– Tavo mama peržiūrėjo mano banko sąskaitą per tavo ekrano bendrinimą. Kodėl aš apie tai sužinau tik dabar?
– Ji manė, kad tai nekaltas dalykas, – atsakė Tomas, girdėjosi, kaip statybvietėje dunda betono maišyklė. – Aš pamiršau uždaryti. Nesureikšmink.
– Tomai, ji lipo į mano finansus penkerius metus prisidengdama „prekiautoja“ ir „po parduotuves lakstytoja“. Ir kai tavo mama laiko mano telefoną, tu sakai man nesureikšminti.
– Aš pakalbėsiu su ja, – pažadėjo vyras ir padėjo ragelį.
Niekas nepasikeitė. Vakare Aldona vėl prasidėjo prie stalo – šįkart apie tai, kad Emilijai reikėtų daugiau laiko su motina, o ne „auklėse ir dienos centruose“. Rūta pastatė lėkštę ant stalo kiek garsiau, nei norėjo.
– Mama, aš dirbu, kad Emilija turėtų viską ir kad Tomo kreditas būtų mokamas laiku. Jei jums tai nepatinka – tai jau ne mano problema.
Aldona atsistojo, atsuko viryklę taip, kad dujos užčaudė garsiai, ir uždarė čiaupą tik po kelių sekundžių.
– Kaip tu su manimi kalbi! Aš gyvenimą praėjau, sūnų užauginau, o tu man dabar tonu.
– Aš su jumis kalbu taip, kaip su manimi elgiatės, – atsakė Rūta ir išėjo iš virtuvės, palikdama vakarienę nebaigtą.
Likusias tris dienas jos beveik nesikalbėjo. Emilija tyliai žaidė su kaimynų katinu kieme, nesuprasdama, kodėl mama ir močiutė vengia sėdėti prie stalo vienu metu.
Paskutinį vakarą prieš išvažiavimą Rūta susikrovė lagaminą be triukšmo ir nuėjo į kiemą, kur Tomas – atvažiavęs pasiimti jų porai dienų anksčiau darbo pertraukoje – rūkė prie mikroautobuso.
– Tomai, aš keičiu banko priėjimą. Tavo prisijungimas prie salono sąskaitos bus uždarytas. Ir tavo mamos daugiau nebus jame – niekada.
– Tu darai iš musės dramblį.
– Ne. Aš darau tai, ką turėjau padaryti prieš dvejus metus, kai ji perstatinėjo prekes saloniuke. Bet tada aš tavęs paklausiau ir tu ją sustabdei. Šįkart aš tavęs neklausiu.
Tomas ilgai žiūrėjo į nuorūką, tada numetė ją ir sutrypė.
– Ir ką man su tuo daryti?
– Nieko. Nuo šiol tu žinosi apie salono pajamas tiek, kiek aš pati tau pasakysiu. Kaip ir turėtų būti su bet kuriuo, kuris pats iš savo verslo pajamų negeria.
Ji apsuko ir nuėjo prie automobilio, kur jau sėdėjo Emilija su saga ant kelių. Tomas nesekė paskui. Jis liko stovėti kieme ir žiūrėjo, kaip mikroautobusas dingsta už kaimyno sodybos.
Grįžusi į Kaišiadoris, Rūta iš karto nuėjo pas savo buhalterę Ievą.
– Reikia uždaryti Tomo priėjimą prie sąskaitos ir pakeisti slaptažodį, – pasakė ji. – Šiandien.
Ieva nė nepaklausė kodėl. Ji tiesiog atidarė kompiuterį.
Po kelių dienų Aldona paskambino – ne atsiprašyti, bet pasiteirauti, kodėl daugiau nebeįsileidžia į puslapį, kuriame anksčiau matė sąskaitos likutį.
– Aš uždariau tą priėjimą, – atsakė Rūta, žiūrėdama, kaip Emilija saloniuke braižo ant popieriaus naujas spintelių lentynas. – Jei norite žinoti, kaip einasi verslui – ateikite, parodysiu apyvartą. Bet ne per Tomo telefoną be manęs žinios.
Ragelio kitame gale kurį laiką buvo tylu.
– Na, kaip nori, – galiausiai atsakė uošvė ir padėjo ragelį.
Spalio pradžioje Rūta pakeitė vitrinas ir sumokėjo rangovui tuos pačius aštuonis tūkstančius, kuriuos vasarą apžiūrinėjo Aldona. Salonas atsidarė su naujomis lentynomis, o virš kasos kabėjo nedidelė lentelė su Rūtos ir Ievos pavardėmis – vienintelių įgaliotų asmenų. Emilija atėjo pažiūrėti pirmoji ir paskelbė, kad naujos spintelės „kvepia kaip medienos parduotuvė“.
