Vėjas nuo jūros vis dar taškė langus, kai Aistė Norkutė stovėjo prieš veidrodį savo miegamajame Palangoje ir bandė sudėti į kuprinę tris paskutinius metus savo gyvenimo. Rankos nepaklausė – tik dvyliktą kartą užsegtos sagos ant tos pačios violetinės suknelės, pirktos dar prieš vestuves su Tadu.
Apačioje, prie garažo, jau burzgė jo naujas visureigis. Tadas Miliauskas, vienos didžiausių Klaipėdos regiono statybos bendrovių vadovas, tikrinosi kaklaraištį prieš telefono kamerą, tarsi ruoštųsi ne į labdaros vakarą, o į savo paties inauguraciją.
– Nereikia tau ruoštis, – pasakė jis, net nepakeldamas akių. – Su tokia suknele tu mane tik sukompromituotum. Šiandien vežuosi Karoliną.
Namų šeimininkė Zita, dirbanti šeimoje jau septynerius metus, stovėjo prie laiptų ir dėliojo servetėles ant padėklo, nedrįsdama net pažiūrėti į Aistę. Lauke, prie namo Šventojoje, kur jie leido vasaras, jau susirinko keli žvyrkelio kaimynų šunys, lodami į praskrendantį tamsiai mėlyną sedaną su tamsintais stiklais – matyt, atvažiavo ta pati Karolina.
Ji įžengė pro duris tarsi į savo namus: šviesiai auksinė suknelė, ant kaklo – žalio akmens pakabukas. Karolina apžvelgė Aistės senoką, kiek išblukusią suknelę ir garsiai nusijuokė, uždengusi burną delnu.
– O, tai jūs ir esate žmona? Dabar suprantu, kodėl jis niekur jus nevežiojasi.
Tadas nieko neatsakė, tik apžiūrėjo savo manžetų sagas. Aistė laukė vieno žodžio jos gynybai – nesulaukė nė garso.
– Klaipėdos verslo forumo bankete bus visa miesto elito grietinėlė – meras, investuotojai iš Vokietijos, banko direktoriai. Jums, Aiste, ten tikrai nėra vietos. Pasilikite namuose, nesugadinkite Tadui vakaro.
Aistė pažvelgė į vyrą, tikėdamasi bent vieno žodžio jos gynybai. Tadas tik pasiėmė švarką ir atkišo Karolinai parankę.
Ji stovėjo prieškambaryje, kol už lango dingo raudonos automobilio švieselės. Tik tada Zita priėjo arčiau, laikydama rankose puodelį arbatos.
– Ponia Aiste… gal atnešti vakarienės?
Aistė papurtė galvą, uždarė miegamojo duris ir atsisėdo ant lovos krašto. Telefonas subzyzė – žinutė iš nepažįstamo numerio. Ji negalėjo suprasti, iš kur Karolina gavo jos kontaktą, bet nuotrauka buvo aiški: Karolina, sėdinti automobilio gale, rodanti pergalės ženklą pirštais, o fone – Tado profilis lange. Po nuotrauka – vienas sakinys:
"Šįvakar jis visas mano. Sėdėk ir lauk."
Aistė atsisėdo ant lovos krašto ir ilgai žiūrėjo į tuos žodžius. "Sėdėk ir lauk" – tiksliai taip ji ir darė pastaruosius pusantrų metų, kai naktimis girdėdavo Tadą kalbantis telefonu balkone ir tylėdama grįždavo į lovą, įsikalbėdama, kad tai tik verslo skambučiai. Dabar žinutė tik pavertė nuojautą skaičiumi. Ji padėjo telefoną ant tualetinio staliuko ir atidarė seniausią stalčių – tą, kurio nebuvo atrakinusi trejus metus. Iš giliai po rankšluosčiais ištraukė seną, aptrupėjusio odinio dėklo dėžutę. Viduje – SIM kortelė, kurią pažadėjo sau niekada nebenaudoti.
Prieš trejus metus ji palikusi tėvo namus Vilniuje – didelį, tylų dvarą Antakalnyje – tikėjo, kad Tado meilė vertesnė už jos pavardę. Tėvas, Kazimieras Norkus, valdantis logistikos ir nekilnojamojo turto įmonių grupę, tada tik pasakė:
– Jei eini, tai eini be teisės sugrįžti verkdama.
Ji tada nepaklausė. Dabar suprato, kaip klydo, nesuprasdama, kad tėvas nebandė jos sulaikyti dėl išdidumo – jis tiesiog žinojo, kaip Tadas žiūri į pinigus.
Įdėjusi kortelę į telefoną, ekrane atsirado tik vienas kontaktas. Pirštai vis slydo pro klavišus, kol pagaliau pataikė į skambinti. Trys signalai – ir gilus, pažįstamas balsas, prisipildęs neapsimestinos nuostabos.
– Aistute?
Ji negalėjo išspausti nė žodžio – ėmė kosėti, gerklė buvo sausa nuo visų per trejus metus nutylėtų ašarų.
– Aš klausau, dukra. Kalbėk.
Ji papasakojo viską – apie suknelę, apie Karoliną, apie tai, kaip Tadas prašė nuimti vestuvinį žiedą tris dienas prieš šį vakarą, nes žiedas "nebeatitiko jo įvaizdžio". Papasakojo ir apie tai, kaip kitą dieną pamatė ant Karolinos piršto blizgantį akmenį, didesnį už tą, kurį kadaise gavo pati. Papasakojo ir apie balkono skambučius, apie kuriuos tylėjo pusantrų metų, nes bijojo, kad, ištarusi garsiai, turės ką nors daryti.
Kazimieras klausė tylėdamas. Tik pabaigoje pasakė:
– Duok man dvi valandas. Ir dar viena – ar prisimeni tą banko sutartį, kurią prieš metus tave prašiau pasirašyti kaip liudytoją? Tada pati nesupratai, kam ji reikalinga.
Skambutis nutrūko. Aistė padėjo telefoną ir pažvelgė pro langą – toli, per Šventosios pušynus, švietė kelio į Klaipėdą žibintai. Ji žinojo, kad ši naktis nebaigsis taip, kaip visos kitos – vienišos, su ašaromis į pagalvę.
Telefonas subzyzė vėl. Karolina atsiuntė vaizdo įrašą: sietynas, prašmatniai vilkintys svečiai, Tadas, garsiai kalbantis su Vokietijos investuotojais. Karolina lengvai pataisė jam kaklaraištį, tada pažvelgė tiesiai į kamerą ir be žodžių sudėliojo lūpomis dvi raides.
Aistė padėjo telefoną ekranu žemyn ant lovos ir ėmė nusiimti auskarus – vieną, po to kitą, sudėjo juos į dėžutę tvarkingai, taip, kaip visada darydavo prieš miegą, tarsi vakaras būtų paprastas. Rankos judėjo lėtai, bet be jokio drebėjimo. Ji pažvelgė į kairę ranką, kur ant bevardžio piršto vis dar liko šviesus žymas nuo žiedo, kurį Tadas privertė nusiimti, ir pirštu perbraukė tą juostelę odos.
Pasigirdo dukstelėjimas į duris.
– Ponia, – Zita stovėjo tarpduryje, laikydama rankose telefono ragelį, – apačioje ponas, kuris sako, kad atvyko jūsų pasiimti. Automobilis juodas, su vairuotoju.
Aistė nusileido laiptais lėčiau, nei norėjo. Prie durų stovėjo ne jos tėvas – jis niekada nemylėjo pats vairuoti tokiais reikalais – bet Petras Šablinskas, jo asmeninis teisininkas ir patikimiausias žmogus per dvidešimt metų. Petras laikė ranka odinę segtuvo aplanką ir žiūrėjo į ją su tokia rimtimi, kuri nemenkai priminė laidotuvių dieną.
– Ponia Norkutė, jūsų tėvas prašė, kad vyktumėte kartu. Šiąnakt jis pats atvyks į forumą.
Kelias iki viešbučio, kur vyko renginys, buvo trumpas, tik dvidešimt minučių, tačiau Aistei kiekviena minutė tempėsi kaip valanda. Petras kelyje paaiškino, kad Norkų grupė jau daugiau nei metus per tarpinę įmonę "Baltic Vector" valdo dalį banko, kuriame skolinasi "Miliauskas Statyba", ir kad prieš pusmetį, kai bendrovė pirmą kartą pavėlavo mokėti palūkanas, Kazimieras jau buvo nurodęs teisininkams parengti visus dokumentus – tam atvejui, jei kada prireiktų. Šįvakar tas atvejis atėjo.
Kai jie įžengė pro viešbučio duris, salė buvo pilna – kostiumai, taurės su šampanu, blyksniai fotoaparatų. Tadas kalbėjosi su Klaipėdos meru, kai jo veidas staiga pasikeitė – prie mikrofono, ant pakylos, stovėjo Kazimieras Norkus, kviesdamas visų svečių dėmesį.
– Gerbiami kolegos, – pradėjo jis ramiu, tvirtu balsu, – prieš pradedant šio vakaro apdovanojimus, norėčiau pranešti apie sprendimą, kuris tiesiogiai susijęs su vienu iš čia esančių verslo lyderių.
Tado veidas išbalo. Karolina, stovėjusi šalimais su taure rankoje, staiga suprato, kad kažkas negerai.
– "Miliauskas Statyba" turi 4,2 milijono euro paskolą, kurią bankas nusprendė iškart susigrąžinti dėl finansinių pažeidimų, nustatytų per šių metų auditą, – Kazimieras pakėlė akis nuo aplanko ir pažvelgė tiesiai į Tadą. – Ir dar viena aplinkybė, kurią čia sėdintiems verta žinoti: ponas Miliauskas šįvakar atvyko su savo meiluže, palikęs žmoną – mano dukterį – namuose, dėvintį senos suknelės.
Salėje sukilo šnabždesys. Tadas pajudėjo ta puse, kur, tik dabar pastebėjęs, stovėjo Aistė.
– Kazimieras… aš… jūs neturite teisės taip elgtis viešai, tai mano bendrovės reikalai… – jis susigriebė aplanką iš Petro rankų taip staigiai, kad kelios nuotraukos iškrito ant grindų. – Aš per tris dienas viską sutvarkysiu su banku, mums tik reikia laiko…
– Laiko jau nebeliko, Tadai, – atsakė Kazimieras. – Čia visos jūsų bendrovės vekseliai, kuriuos jūs pasirašėte prieš metus, kai skolinotės iš mano fondo per tarpinę bendrovę "Baltic Vector". Tuomet nežinojote, kas ta bendrovė. Dabar sužinosite.
Tadas atsivertė aplanką, pirštai slydo per lapus, versdami juos ne ten, kur reikia, kol pagaliau sustojo prie savo paties parašo apačioje. Kiekvienas puslapis – nauja skola, naujas terminas, naujos sąlygos, kurios dabar, po šio vakaro, visos taps nedelsiant vykdomos.
Karolina jau tyliai traukėsi prie durų, žiedas ant piršto staiga atrodė sunkesnis, nei buvo.
Aistė priėjo prie savo tėvo, paėmė iš jo rankos naują raktų pakabuką, dar su etikete, ir padavė Zitai, kuri, pasirodo, jau spėjo atvykti su vienu iš tėvo vairuotojų.
– Zita, jūs dabar dirbate man. Namas Šventojoje priklauso man – užrašytas dar prieš vestuves, tėvo dovana. Rytoj paskambinsime spynų meistrui ir apsaugos įmonei.
Tadas bandė ją sulaikyti prie durų, jo balsas dabar buvo visai kitas nei tas, kuriuo jis šaipėsi ryte, – lūžinėjantis, per greitas.
– Aiste, palauk, mes galime pasikalbėti, aš tau viską paaiškinsiu, tu nesupranti…
– Pusantrų metų, Tadai, – ji sustojo prie durų, nepasisukdama į jį visu kūnu. – Tiek laiko girdėdavau tave kalbantis balkone ir tylėdavau. O žinutę iš Karolinos gavau tik prieš tris valandas. Man to pakako.
Ji išėjo iš salės kartu su tėvu, palikdama Tadą stovintį tarp išbarstytų dokumentų ir tuščios taurės, kurią kažkas dar prieš valandą pripildė šampano jo pergalei.
Kitą rytą, kai virš Šventosios pušynų kilo pirmieji rūkai, Aistė sėdėjo prie savo naujo, iš tėvo dovanoto namo virtuvės stalo su nešiojamu kompiuteriu, tvarkydama paskutinius popierius dėl skyrybų. Zita padėjo šalia puodelį arbatos ir tylomis nuėjo tvarkyti svetainės, palikdama Aistę vieną su dokumentais, kurių paraštėse ji ranka rašė pastabas – ne dėl to, kad kas nors reikalavo, o todėl, kad pirmą kartą per pusantrų metų pati tvarkė savo popierius.
