Girdėjau šitą istoriją nuo savo dėdės, kuris trisdešimt metų dirbo Kauno zoologijos sodo prižiūrėtoju, kol išėjo į pensiją prieš penkerius metus. Jis pasakodavo ją kiekvieną kartą, kai susirinkdavome per gimtadienius, ir kiekvieną kartą pridurdavo naują detalę, kurios anksčiau lyg ir nebuvo.
Orangutanas vardu217, arba tiesiog Vėplys — toks buvo jo oficialus vardas dokumentuose, bet visi prižiūrėtojai vadino jį Karaliumi — atsikraustė į sodą iš Prahos dar 2003-iaisiais, kai jam buvo aštuoneri. Iš pat pradžių dėdė sakydavo, kad su tuo gyvūnu kažkas ne taip: per daug ramiai jis stebėdavo, kaip prižiūrėtojai atrakina spynas.
Pirmą kartą jis pabėgo per Joninių savaitgalį. Zoologijos sode tada dirbo apie penkiasdešimt žmonių, ir niekas nesuprato, kaip aštuoniasdešimt kilogramų sverianti beždžionė galėjo atsidurti anapus trijų metrų aukščio tvoros be jokių ženklų, kad ją būtų kas nors pastūmėjęs ar padėjęs perlipti. Vėplys tiesiog vaikščiojo takeliu tarp ledų kioskelio ir katinų voljero, apžiūrinėdamas lankytojus taip ramiai, tarsi pats būtų nusipirkęs bilietą. Viena moteris net paprašė jo nusifotografuoti — nespėjo suprasti, kas vyksta, kol prižiūrėtojai su tinklais neatbėgo.
Antrą kartą — po pusantrų metų, jau žiemą, kai sniegas gulėjo ant takų ir garuodavo kvapas iš arbatinės prie įėjimo, kur pardavinėjo karštą vyną turistams. Tąkart Vėplys nuėjo tiesiai prie liūtų voljero ir stovėjo prie stiklo, žiūrėdamas į liūtę, kuri, dėdės žodžiais, "buvo sutrikusi labiau nei bet kada gyvenime".
Bet svarbiausia dalis šitos istorijos — Motiejus.
Motiejus buvo kitas orangutanas, atvežtas iš Berlyno zoologijos sodo mainų programos rėmuose. Tarp jų dviejų iš pat pradžių kažkas neveikė. Dėdė sakydavo, kad kai jų voljerai dar buvo šalia, prieš atskiriant gyvūnus, Vėplys stovėdavo prie pertvaros valandų valandas, stebėdamas Motiejų su tokiu žvilgsniu, kurį prižiūrėtojai tarpusavyje vadino "buhalterio žvilgsniu" — tarsi skaičiuotų sąskaitą, kurią kada nors pateiks apmokėti.
Kai Vėplys trečią kartą pabėgo — tai buvo rugpjūčio pabaigoje, prieš pat mokslo metų pradžią, kai sode dar knibždėte knibždėjo vaikų su tėvais — jis nedelsdamas patraukė link Motiejaus voljero. Ne pasivaikščioti. Jis ėmė mesti akmenis per tvorą, taikydamasis tiesiai į Motiejaus pusę, kol prižiūrėtojai su migdomaisiais šautuvais neatbėgo per visą alėją, prasilenkdami su ledų vežimėliu ir apversdami vaiko balionėlį.
Direkcija po to susirinkimo trukusio tris valandas nusprendė: aukštinti sieną iki keturių metrų, sumontuoti elektrinę tvorą su žema, gyvūnui nekenksminga įtampa, ir samdyti alpinistus iš Vilniaus, kad šie apžiūrėtų kiekvieną plyšį betone. Alpinistai rado tris vietas, kur betono siūlės buvo šiek tiek nutrupėjusios — tokios mažos, kad žmogaus akis jų nepastebėtų, bet pakankamos orangutano pirštų galams. Vieną savaitgalį net persirengė lankytojais du prižiūrėtojai, apsimesdami, kad valgo bandeles prie suoliuko netoli voljero, tik tam, kad pastebėtų, kaip tiksliai Vėplys skaičiuoja momentą, kada pamaina keičiasi.
Po trečiojo pabėgimo apie Vėplį parašė vietinis laikraštis, o po savaitės — ir nacionalinė televizija. Studentai iš Kauno technologijos universiteto atspausdino marškinėlius su užrašu "Laisvę Vėpliui" ir pardavinėjo juos prie sodo įėjimo, kol administracija paprašė jų persikelti kitapus gatvės. Dėdė vieną tokį marškinėlį laiko iki šiol, sudėtą spintoje tarp senų nuotraukų.
Bet ta dalis, kurios laikraščiuose neparašė — ir kurią dėdė papasakojo tik man, kai buvome vieni virtuvėje, geriant arbatą su medumi — buvo apie tai, kas atsitiko po sienos aukštinimo.
Motiejus, tas kitas orangutanas, apie kurį niekas iš tikrųjų nesirūpino, per tuos metus, kol vyko visas šitas cirkas su Vėplio pabėgimais, tapo tarsi antraeilis personažas savo paties gyvenime. Lankytojai eidavo tiesiai prie Vėplio voljero, ignoruodami Motiejų, nors abu gyvūnai buvo tos pačios rūšies, tokio paties amžiaus, atvežti iš panašių aplinkybių. Motiejus tiesiog nebuvo tas, apie kurį rašo laikraščiai.
Direktorė Rasa Brazauskienė, kuri tuo metu vadovavo sodui jau septynerius metus, kartą per interviu pasakė žurnalistui frazę, kurią dėdė kartojo iki šiol žodis į žodį: "Mes tiek metų kovojome, kad Vėplys neišbėgtų iš savo aptvaro, kad pamiršome paklausti, kodėl jis visą tą laiką norėjo patekti būtent prie Motiejaus."
Po šeštų metų, kai Vėpliui suėjo keturiolika, o siena su elektrine tvora ir sutvirtintais betono siūlais galutinai užkirto kelią bet kokiems pabėgimams, direkcija priėmė sprendimą, kurio niekas nesitikėjo: jie perkėlė Motiejų į kitą sodą — Rygos zoologijos sodą Latvijoje, mainų sutarties pagrindu, kurią rengė teisininkai beveik keturis mėnesius.
Dėdė buvo tame susirinkime, kai buvo pasirašyta paskutinė mainų sutartis — dokumentas, kurio kaina siekė aštuoniolika tūkstančių eurų transportavimo ir adaptacijos išlaidoms padengti. Jis sakė, kad tą dieną, kai Motiejų vežė iš voljero į specialų transportavimo narvą, Vėplys stovėjo prie tvoros ir stebėjo visą procesą nuo pradžios iki galo, nė karto nenusisukdamas.
Po to, kai transporto mašina išvažiavo pro vartus, Vėplys dar tris dienas nesiartino prie tos vietos, kur anksčiau stovėdavo Motiejaus voljeras. Ketvirtą dieną prižiūrėtojai jį rado sėdintį ant tos pačios uolos, kur anksčiau mesdavo akmenis, bet dabar jis tiesiog žiūrėjo į tuščią erdvę, kur kadaise buvo kito orangutano namai — dabar ten augino naują pievelę su lankstinukais apie sodo istoriją.
Vėplys niekada daugiau nebandė pabėgti. Ne todėl, kad tvora tapo neįveikiama — nors, tiesą sakant, ji tokia ir tapo — o todėl, kaip sakydavo dėdė, mostelėdamas ranka, tarsi tai būtų akivaizdu: "jam nebeliko, dėl ko bėgti."
