Ona nuo šaukšto nulaižė paskutinį sūrio pyrago trupinį. Jos marti Aistė sėdėjo priešais ir šypsojosi taip saldžiai, kad skaudėjo dantis.
— Ona, jūs gi dabar pensininkė. Išlaidos mažesnės. Mes su Tomu nutarėm, kad sumažinsim paramą.
Ant stalo stovėjo tas pats sūrio pyragas už penkiolika eurų. Pirktas iš Onos pensijos. Ji tylėdama žiūrėjo į tuščią lėkštutę. Viduje kažkas tyliai spragtelėjo.
— Kaip tai sumažinsit? — paklausė Ona.
Aistė atsilošė kėdėje. Nubraukė nematomą dulkelę nuo rankovės.
— Tiesiogiai. Vakar jums pervedė pirmą pensiją. Trys šimtai keturiasdešimt eurų. Komunaliniai šešiasdešimt. Maistui užteks. Kam jums daugiau?
Tomas sėdėjo šalia. Skutinėjo pyrago likučius šakute. Žiūrėjo į lėkštę kaip į nuosprendį.
— Tomai, ir tu taip manai? — paklausė Ona.
Sūnus gūžtelėjo pečiais.
— Mama, nu tu žinai. Paskola butui. Mašina lizingu. Aistei dantų implantai reikalingi. Tu gi namie sėdi. Tau nei pravažiavimo, nei naujų rūbų nereikia.
Ona pasiėmė servetėlę. Iš rankinės ištraukė rašiklį.
— Aš sėdžiu namie. Su jūsų vaikais.
— Jūs gi močiutė! — papiktino Aistė. — Čia jūsų džiaugsmas!
— Šimtas penkiasdešimt eurų, kuriuos jūs man duodavot, — Ona užrašė skaičių ant servetėlės. — Tai buvo ne pagalba. Tai buvo atlyginimas už mano darbą.
Aistė trumpai nusijuokė. Ne iš linksmumo. Iš pykčio.
— Dieve. Troleibuso kontrolierė atsirado. Koks darbas? Jūs su anūkais sėdit! Giminaičiai gi.
— Penkiasdešimt valandų per savaitę. Plius darželis. Plius pietūs iš mano produktų. Plius ligos.
— Mes jums anūkus pagimdėm! — Aistės balsas pakilo.
— Gimdėt jūs juos sau, Aiste.
Tomas su trenksmu metė šakutę į stalą.
— Mama, nepradėk. Aistė teisi. Mokėti gimdytojai už laiką su anūkais — nesąmonė. Mes daugiau pinigų nepervesim. Taškas.
Ona tyliai atsistojo. Priėjo prie prieškambario spintelės. Atsidarė viršutinį stalčių. Ištraukė raktų ryšulį. Grįžo prie stalo. Numetė raktus prieš sūnų. Metalas žvangelėjo į lėkštės kraštą.
— Kas čia? — Tomas suraukė antakius.
— Raktai nuo jūsų buto. Aš dabar tik mylinti močiutė, o ne nemokama auklė. Mano grafikas keičiasi.
Aistė išraudo dėmėmis.
— Kaip tai suprasti, Ona?
— Labai paprastai. Nuo rytojaus jūs patys vesitės Luką ir Emilę į darželį. Patys imsit biuletenius. Savaitgalius vaikai praleidžia su tėvais.
— Aš dirbu! — suriko marti.
— Aš irgi dirbau. Keturiasdešimt metų ligoninėje. Dabar aš ilsiuosi.
Ona nuėjo prie laukujų durų. Atidarė jas plačiai.
— Arbatą išgėrėt? Pyragą suvalgėt? Išėjimas ten.
Tomas pakilo pirmas. Veidas raudonas. Nusitvėrė striukę nuo kabyklos.
— Tu dar pasigailėsi, mama. Paskambinsi, kai vieniša pasidarys.
Ona nieko neatsakė. Užtrenkė duris ir užrakino spyną.
Pirmadienį Ona pabudo devintą. Virtuvėje buvo tylu. Niekas neprašė įjungti filmuko. Niekas nepylė sulčių ant švarios staltiesės. Ji išsivirė tikros kavos. Išsitraukė gražiausią puodelį.
Skambutis į duris nuaidėjo devintą penkiolika. Ilgas. Įžūlus. Be perstojo.
Ona priėjo prie durų. Pažiūrėjo pro akutę. Laiptinėje stovėjo Aistė. Dantyse suspaustas telefonas. Vienoje rankoje ryškus maišas iš prekybos centro. Kita ranka ji laikė keturmetę Emilę už striukės gobtuvo. Šalia trypčiojo šešiametis Lukas.
— Atidarykit! — riktelėjo Aistė pro uždaras duris. Truktelėjo rankeną.
Ona paspaudė domofono mygtuką.
— Aš miegu, Aiste.
— Ona, nevaidinkit! Man į darbą devintai! Darželyje vėjaraupiai, negaliu jų ten vest!
Vaikai pradėjo zirzti. Emilė pradėjo trintis akis nešvaria pirštine.
— O aš pensijoje. Turiu režimą.
Aistė spyrtelėjo į duris bateliu.
— Aš juos čia paliksiu! Ant kilimėlio! Paskui pačios aiškinsitės policijai!
Ona priglaudė kaktą prie šalto durų metalo.
— Palikit. Kaimynė Marytė kaip tik namie. Aš pasakysiu, kad mama paliko vaikus laiptinėje ir pabėgo.
Už durų pakibo tyla. Girdėjosi tik sunkus marčios kvėpavimas.
— Jūs beprotė. Šlykšti sena ragana, — sušnypštė Aistė.
Žingsniai nutilo. Liftas su trenksmu užsivėrė. Išvažiavo.
Ona grįžo į virtuvę. Kava jau atvėso. Ji išpylė ją į kriauklę ir užsipylė naują. Rankos šiek tiek drebėjo. Bet širdy buvo ramu.
Tomas paskambino vidurdienį. Ragelį Ona pakėlė ne iš karto. Laukė, kol paskambins trečią kartą.
— Klausau.
— Mama, tu visai išprotėjai? — Tomas šaukė į ragelį. Fone ūžė automobiliai. — Aistei pravaikštą įrašė! Ji pavėlavo dvi valandas, nes vežiojo vaikus pas savo mamą į kitą miesto galą!
— Ir kaip ten Regina? — ramiu balsu paklausė Ona. — Apsidžiaugė anūkais?
— Nesiutink manęs. Kam tu surengei šitą cirką?
— Tomai, aš perspėjau. Mano paslaugos kainuoja. Jūs atsisakėt mokėti.
— Kokie čia pinigai?! Čia juk tavo kraujas!
Ona paėmė nuo stalo vakar dienos servetėlę su užrašais.
— Kraujas? Gerai. Prieš keturis mėnesius tu pasiskolinai iš manęs tūkstantį aštuonis šimtus eurų. Automobilio sankabai. Grąžinai?
Tomas užsikirto.
— Aš grąžinsiu. Tik atlyginimą uždelsta, ir grąžinsiu.
— Negrąžinsi. O aš ėmiau vartojimo kreditą tai sumai. Ir moku palūkanas iš savo pensijos. Trys šimtai keturiasdešimt eurų, Tomai. Minus šešiasdešimt komunaliniai. Minus šešiasdešimt kreditas už tavo mašiną. Kiek lieka?
— Aš tau produktų atvežu!
— Kartą per mėnesį. Du maišus kruopų ir vištienos faršo. Už dešimt eurų. O vaikai suvalgydavo pas mane per savaitę už trisdešimt.
— Mama, amžinai tu viską skaičiuoji! — sukaukė Tomas.
— Išmoksi, kai sūnus pradeda skaičiuoti tavo pensiją.
Ona padėjo ragelį. Išjungė garsą.
Vakare banko programėlėje žybtelėjo pranešimas. Pervedimas iš Tomo. Penkiasdešimt eurų. Pranešimas: «Paimk. Užspringk».
Ona pervedė pinigus atgal. Pranešimo rašyti nepradėjo.
Praėjo trys savaitės. Gyveno kaip svetimi. Skambučių nebuvo. Ona vaikštinėjo parke prie ežero. Skaitė knygas. Nuvežė į valyklą seną paltą.
Penktadienio vakarą ji kepė obuolių pyragą. Tiesiog sau. Cinamono kvapas užpildė mažytę virtuvę.
Į duris paskambino.
Ona atidarė. Ant slenksčio stovėjo Tomas. Vaizdas suglamžytas. Akys laksto. Šalia jo stovėjo Lukas purvina mėlyna striuke.
— Mama, gelbėk.
Tomas įstūmė sūnų į koridorių.
— Kas atsitiko?
— Aistė ligoninėj. Įtarimas dėl apendicito. Aš važiuoju pas ją, reikia chirurgų ieškoti. Emilę anyta paėmė, o Luko nėra kur dėti. Palik iki rytojaus. Prašau.
Ona pažiūrėjo į anūką. Tas stovėjo nuleidęs galvą. Rankose laikė planšetę.
— Gerai. Praeik, Lukai. Nusirenk.
Tomas iškvėpė taip, lyg būtų bulvių maišą numeręs.
— Ačiū, mama. Ryte paskambinsiu.
Durys už jo užsitrenkė greičiau, nei Ona spėjo paklausti ligoninės numerio.
Lukas nusimetė striukę ant grindų.
— Pakelk ir pakabink ant kabliuko, — ramiai tarė Ona.
Berniukas iš po antakių žvilgtelėjo į ją. Pakėlė striukę.
— Valgyt nori?
— Ne. Mes makdonalde valgėm.
Jie sėdėjo virtuvėje. Ona pjaustė pyragą.
— Kaip mama? — paklausė Ona. — Labai pilvą skaudėjo?
Lukas kimšo pyragą.
— Mamai pilvo neskauda.
Ona sustingo. Peilis sustojo per milimetrą nuo lėkštės.
— O kodėl tėtis pasakė, kad ji ligoninėj?
— Nežinau. Mama namie suknelę matavosi. Su draugėm į gimtadienį važiuoja. Pas tetą Rasą svečiuos.
Viduje kažkas užsidarė sunkia, kurčia spyna.
Ji padėjo peilį. Nusišluostė rankas. Paėmė telefoną. Nuėjo į tetos Rasos, Aistės sesers, feisbuko profilį.
Pirmoji istorija užsikrovė su linksma muzika. Medinė terasa prie vandens. Baseinas su burbulais. Aistė nauja žalia suknele. Rankoje taurė šampano. Prierašas: «Mergvakaris! Vyrai prižiūri vaikus, o mes ilsimės!». Publikacijos laikas — prieš pusvalandį. Sodyba «Pušynas». Tai už trisdešimties kilometrų nuo miesto.
Telefone dunstelėjo žinutė. Nuo Tomo.
«Mama, netikras aliarmas. Apendicito nėra. Bet gydytojai liepė pagulėti. Mes iki sekmadienio pas jos mamą pabūsim. Tegul Lukas pas tave pagyvena dvi dienas. Bučiuoju.»
Ona ilgai žiūrėjo į ekraną. Paskui pažiūrėjo į Luką. Tas sklaidė obuolių įdarą po stalą.
— Lukai, rengkis.
Berniukas pakėlė galvą.
— Kur? Mes gi tik ką atėjom.
— Važiuojam pas mamą. Pasveikinti tetos Rasos.
Taksi kainavo dvidešimt penkis eurus. Salone tvaikė pigiu kvapikliu ir šlapiu sniegu. Lukas užmigo ant galinės sėdynės. Ona žiūrėjo pro langą. Pro šalį lėkė pliki juodi medžiai. Nebuvo jokio įniršio. Buvo šaltas apskaičiavimas.
Mašina sustojo prie kaltinių sodybos «Pušynas» vartų. Ona atsiskaitė. Išlipo į šaltą orą. Išsivedė apsimiegojusį Luką. Berniukas žiovavo ir trynė akis. Striukė užsegta kreivai. Kepurė nuslydusi ant šono.
Registratūroje stovėjo aukšta mergina griežta uniforma.
— Labas vakaras. Sakykit, prašau, kur vyksta Rasos gimtadienis?
Mergina budinčiai nusišypsojo.
— Perliukų salė, koridorium į dešinę. Palydėti?
— Pačios rasim.
Ona stipriai laikė Luką už rankos. Jie ėjo koridoriumi minkštu kilimu. Grojo prislopinta muzika. Kvepėjo brangiais kvepalais ir kepta mėsa.
Ji pastūmė sunkias ąžuolines Perliukų salės duris.
Viduje buvo apie dvidešimt žmonių. Ilgas stalas nukrautas užkandžiais. Pritemdyta šviesa. Tostą sakė kažkoks apkūnus vyriškis. Aistė sėdėjo šalia jubiliatės. Vilkėjo vakarine suknele atvirais pečiais. Plaukai gražiai sušukuoti. Tomas sėdėjo priešais. Juokėsi atsilošęs kėdėje. Rankoje taurė viskio.
Ona žengė į salę. Žingsniai parketu buvo garsūs. Lukas užkliuvo už kėdės kojos ir sucypė.
Keletas žmonių atsisuko. Tostas nutilo.
Tomas pasuko galvą. Jo šypsena dingo taip greitai, lyg ją būtų nutrynę šluoste. Veidas išbalo.
— Mama? — iškvėpė jis. Taurė žvangelėjo į lėkštės kraštą.
Aistė pasilenkė į priekį. Akys išsiplėtė kaip lėkštutės.
Ona priėjo tiesiai prie jų stalo. Ji nerėkė. Nesikeikė. Kalbėjo ramiai, bet taip, kad girdėjo visa salė.
— Tomai. Jūs pamiršot bagažą.
Ona pastūmė Luką į priekį. Tas pribėgo prie mamos ir įsikniaubė veidu į jos šilkinę suknelę, palikdamas ant jos šlapią dėmę nuo purvinos striukės rankovės.
— Mama, aš valgyt noriu! — sucypė Lukas.
Aistė taip sukando žandikaulius, kad skruostikauliai iššoko.
— Ona, ką jūs darot? — sušnypštė marti. — Jūs mus prieš draugus gėdijat! Dinkit tuoj pat ir pasiimkit jį!
Rasa, jubiliatė, pristojo.
— Tomai, kas čia per cirkas? Jūs gi sakėt, kad vaikus priglaudėt.
Tomas pašoko. Nusitvėrė Oną už alkūnės. Pirštai susispaudė skaudžiai.
— Ko tu čia atvažiavai? Aš gi prašiau!
Ona lėtai nuleido žvilgsnį į jo ranką. Paskui pažiūrėjo į akis. Žiūrėjo kaip į kliūtį. Kaip į tuščią vietą.
— Patrauk ranką, Tomai.
Jis atitraukė pirštus.
— Jūs man sumelavot, — skambiu balsu tarė Ona, kad girdėtų ir svečiai. — Apie apendicitą. Apie ligoninę. Nusimetėt vaiką kaip daiktą į bagažinę ir išvažia vot gerti.
— Mes pavargom! Mes turim teisę į poilsį! — suriko Aistė.
— Turit. Bet savo sąskaita. Su vaikais ilsėsitės kartu. Aš pensijoje. Mano darbo diena baigta.
Ona apsisuko.
— Močiute! — suriko Lukas.
Ji neatsisuko.
Ėjo durų link žiūrėdama tiesiai prieš save.
Į nugarą smogė sūnaus riksmas:
— Tu man daugiau ne motina! Pamiršk mūsų numerį!
Durys užsivėrė, atskirdamos ją nuo salės triukšmo.
Koridoriuje buvo tylu. Ona pasitaisė palto apykaklę. Iškvietė taksi atgal. Viduje buvo keista tuštuma, nuo kurios kažkodėl kvėpavosi labai lengvai.
Sekmadienio popietę raktas sunkiai pasisuko Onos buto spynoje. Į duris trenkė kumščiu. Paskui skambutis. Ilgas. Įsiutęs.
Ona virė arbatą mėgstamame puodelyje su katėmis. Ji neskubėjo. Nukėlė virdulį nuo viryklės. Nušluostė stalą kempinėle.
Priėjo prie durų. Atidaryti nepradėjo.
— Kas ten? — garsiai paklausė Ona.
— Atidaryk! — Tomo balsas užlūžo. — Spynas pakeitei?!
— Pakeičiau. Rytą meistras atėjo. Šimtą eurų paėmė. Iš pensijos.
Tomas trenkė kumščiu į duris.
— Mama, ar tu sveiku protu?! Aistė su manim nekalba trečia diena! Rasa mus išmetė iš šventės! Ten mano vadovas buvo, viską matė!
— Tavo problemos, Tomai.
— Išnešk mano daiktus! — sušuko sūnus iš laiptinės. — Įrankiai, meškerės, pačiūžos žieminės! Visa, kas ant balkono gulėjo.
— Išnešiu. Penktadienį. Sudėsiu į dėžes ir pastatysiu prie konteinerio.
— Tu nesveika! Giminaitį anūką ant gėdos pastatei! Vaikui psichiką sulaužei!
— Psichiką jam laužo tėvai, kuriems jis trukdo gerti šampaną sodyboj.
Už durų pakibo sunki tyla. Paskui Tomas iškošė pro dantis:
— Tu viena ir nudvėsi. Niekas vandens stiklinės nepaduos.
Ona nusišypsojo. Savo atspindžiui akutėje. Šypsena gavosi kieta.
— Vandenį iš čiaupo atsipilsiu. Ate, Tomai.
Ji pasitraukė nuo durų. Žingsniai laiptinėje nutilo.
Virtuvėje kvepėjo šviežia arbata ir ramybe.
Bute nebuvo nei svetimų purvinų batų, nei sulaužytų žaislų, nei rėkiančių giminaičių. Pirmą kartą per daugelį metų jis priklausė tik jai pačiai.
Ona atsisėdo prie stalo. Gurkštelėjo karštos arbatos. Per langą krito vakaro prieblanda, nudažydama sienas oranžiniu atspalviu. Buvo tylu. Ir labai gera.
