Neringa Astrauskienė trisdešimt septynerius metus dirbo notare mažame biure Trakų gatvėje, Vilniaus senamiestyje, kur langai visada kvepėjo senu popieriumi ir kavos tirščiais iš aparato, kuris veikė dar nuo devyniasdešimtųjų. Tą rugsėjo rytą, kai lauke jau švietė pirmieji geltoni klevų lapai ir kažkas kieme skambino dviračio skambučiu ilgiau nei reikia, pas ją atėjo moteris, kurios veido ji nepamiršo iki šiol.
Rasa Jankauskaitė, penkiasdešimt dvejų metų, dirbo slaugytoja Santaros klinikose. Ji atėjo be žento, viena, su plastikiniu aplanku, ant kurio dar buvo likęs kainos lipdukas iš „Maximos". Rankos jai nedrebėjo — tai Neringa įsiminė, nes dažniausiai žmonės, ateinantys perrašyti turto po konflikto šeimoje, laiko popierius taip, lyg tie popieriai galėtų sprogti.
— Noriu perrašyti namą Ukmergės rajone, kaimo sodybą, ant savo vardo, — pasakė Rasa. — Ji dabar užrašyta bendrai su žentu. Reikia, kad liktų tik man.
Neringa uždėjo akinius ir paklausė, kas atsitiko. Ne todėl, kad tai buvo būtina dokumentui — priežastis notarui nerūpi, svarbu tik teisėtumas. Bet po tiek metų darbo ji jau žinojo: kai moteris ateina viena ir be ašarų, istorija paprastai skaudesnė, nei atrodo.
Rasa papasakojo trumpai, be įžangų. Duktė Eglė prieš aštuonerius metus ištekėjo už Manto, automechaniko iš Ukmergės. Kai Rasos vyras mirė nuo infarkto, senoji sodyba — medinis namas su rūsiu ir obelų sodu, likęs iš Rasos tėvų — buvo perrašyta pusiau ant Rasos, pusiau ant Manto vardo, kad, kaip tada sakė Eglė, „viskas būtų šeimoje, teisingai".
Bet po pusantrų metų Eglė su Mantu išsiskyrė. Vaikų neturėjo. Ir Mantas, vietoj to, kad grąžintų savo dalį buvusiai uošvei, pareiškė, kad namas — jo investicija, nes jis pats stogą keitė, pats vandentiekį tiesė, ir jis pasiliks savo pusę, o gal net parduos ją kokiam nors pažįstamam iš serviso, jei Rasa nesutiks jam sumokėti.
— Aštuoniolika tūkstančių eurų jis prašo, — pasakė Rasa ramiai, tarsi skaitytų sąrašą vaistų pamainos ataskaitoje. — Už dalį namo, kuris niekada nebuvo jo šeimos. Sako, kitaip parduos svetimam.
Neringa tylėjo kelias sekundes, žiūrėdama pro langą, kur kiemsargis grėbė pirmuosius lapus prie senamiesčio gatvės akmenų. Paskui paklausė, ar Mantas žino, kad Rasa čia, notarų biure.
— Dar ne, — atsakė Rasa. — Bet sužinos. Jis skambina kas savaitę, primena terminą. Sako, iki spalio pirmos turiu apsispręsti, kitaip jau bus vėlu.
Tris savaites po to Neringa dirbo su šia byla tarp kitų — testamentų, dovanojimo sutarčių, vedybinio turto dalybų po skyrybų kitiems žmonėms, kurių istorijos susipynė jos galvoje kaip siūlai. Bet Rasos veidas — be ašarų, be pykčio, tik nuovargis, kurį mato slaugytoja po naktinės pamainos — liko atmintyje aiškiausiai.
Paaiškėjo, kad teisiškai viskas buvo paprasčiau, nei bijojo Rasa. Vedybų metu Eglė su Mantu turto dalybų sutarties nesudarė, o namas buvo užrašytas ne kaip bendra nuosavybė santuokoje, o kaip dovana iš Rasos abiem, atskirais dokumentais — tai reiškė, kad Manto dalis teisiškai buvo atskira nuosavybė, kurią jis galėjo parduoti bet kam. Bet buvo ir kita detalė, kurią Neringa surado peržiūrėdama senus archyvo įrašus: dovanojimo sutartyje, kurią prieš aštuonerius metus rašė kitas notaras, stovėjo sąlyga — jeigu apdovanotasis nutraukia santuoką su dovanotojo dukra, dovanotoja turi pirmumo teisę išpirkti dalį rinkos kaina per notaro nustatytą įvertinimą, o ne pardavėjo nurodytą sumą.
Mantas apie šią sąlygą arba pamiršo, arba niekada gerai neskaitė sutarties.
Spalio pirmąją, penktadienio popietę, kai lauke jau lijo tas smulkus rudeninis lietus, kuris Vilniuje būna savaites be pertraukos, Rasa atėjo į notarų biurą su Mantu. Jis atvyko tiesiai iš darbo, su tepaluotomis rankomis, kurias bandė nusišluostyti nosine prieš įeidamas, ir su savimi atsivežė draugą — irgi automechaniką, kuris, kaip Neringa vėliau suprato, buvo tas pats „pažįstamas iš serviso", kuriam Mantas grasino parduosiąs savo dalį.
Mantas sėdėjo priešais Neringos stalą, kojas plačiai išskėtęs, ir kalbėjo garsiau, nei buvo reikalinga mažame kabinete.
— Aš čia atėjau parduoti, ne derėtis, — pasakė jis. — Aštuoniolika tūkstančių, arba parduodu Vidmantui, ir tegul jis su uošve tvarkosi.
Neringa padėjo ant stalo dovanojimo sutarties kopiją, atverstą ties devintu punktu, ir perskaitė sąlygą balsu, lėtai, kad kiekvienas žodis pasiektų. Vidmantas, draugas, kažkodėl pirmas pajudėjo kėdėje.
— Kokia rinkos kaina? — paklausė Mantas, ir balsas jam jau buvo kitoks.
— Nepriklausomas vertintojas įvertins sodybą su žeme, — atsakė Neringa. — Pagal panašių objektų Ukmergės rajone pardavimus per pastaruosius metus, jūsų dalis, tikėtina, sieks apie devynis su puse tūkstančio eurų, ne aštuoniolika. Ir ponia Jankauskaitė turi teisę pirkti pirma, prieš bet kokį pardavimą trečiajam asmeniui.
Mantas atsistojo, norėjo dar kažką sakyti apie stogą ir vandentiekį, bet Vidmantas jį patraukė už rankovės — akivaizdu, nenorėjo dalyvauti sandoryje, kuris jau nebeatrodė toks pelningas.
Rasa nesitraukė nuo stalo. Ji atsidarė telefone banko programėlę, kur jau buvo paruošusi pervedimą — dešimt tūkstienčių eurų su nedidele atsarga, sutaupytus per aštuoniolika metų slaugytojos darbo ir dalį po vyro mirties gautos draudimo išmokos. Kai vertintojas po savaitės patvirtino sumą — devyni tūkstančiai šeši šimtai eurų — ji pervedė būtent tiek, nei euro daugiau.
Sutartis buvo pasirašyta spalio aštuntą, tvirtai, be papildomų reikalavimų. Mantas pasirašė tyliai, be ginčo — suprato, kad kova baigta anksčiau, nei jis ją pradėjo. Rasa paėmė aplanką su naujais dokumentais, kuriame dabar buvo tik jos vardas prie namo, sudėjo jį į tą pačią „Maximos" maišelio plastikinę mapę, ir prieš išeidama grįžo prie durų.
— Žinote, — pasakė ji Neringai, — aš tą sodybą pati statyti padėjau, kai buvau dvidešimties. Tėvas man mokėjo grąžinti kiekvieną plytą, kurią atnešdavau. Nemaniau, kad kada nors teks ją pirkti antrą kartą.
Ji nepridėjo daugiau nieko. Užsegė paltą, kur lauke vis dar smulkiai lijo, ir išėjo į Trakų gatvę, kurioje pirmieji klevų lapai jau buvo sušlapę ir prilipę prie šaligatvio akmenų.
