Šiemet lietus pylė kaip iš kibiro. Aurelija žiūrėjo pro langą, kaip vandens srovės skalauja tuščią daugiabučio kiemą, ir galvojo apie tai, kad šaldytuve vėl tuščia. Ne, šiek tiek pieno ir pora kiaušinių dar buvo, bet vyro akims tai ne vakarienė.
— Galima sužinoti, kas šiandien per puota? — Dovydas įžengė į virtuvę, šlapias lietpaltis varvino ant ką tik išplautų grindų.
Aurelija neatsisuko. Tiesiog atidarė šaldytuvą.
— Nieko ypatingo. Varškė, krapai. Sumaišysiu, bus blynų.
— Blynų? — jo balse suskambo tas pats pasipūtęs tonas, kurio ji pastaruoju metu nebegalėjo pakęsti. — Aš visą dieną dirbau, grįžtu, o čia net kotletų nėra? Gal man pačiam kepti?
— Kepk, — ramiai atsakė ji. — Pinigų nuo algos liko keturiasdešimt du eurai iki pirmadienio. Kadangi tu savo dalies ir vėl nepervedei, teks taupyti. Emilijai dar reikia pinigų ekskursijai į Kernavę.
— Tai va, tu vėl pradedi! — Dovydas trenkė raktus ant stalo. — Žinai, kad dabar remontuoju mamos namą Seredžiuje. Visos lėšos ten. Stogas kiauras, katilas sugedo. Ji viena negali.
— Tavo mama gyvena su tavo seserim Ieva. Jie visi ten. Ir vis tiek tu vienas tempi tą namą. O čia, — Aurelija mostelėjo ranka, — tavo šeima. Aš ir tavo dukra. Mes irgi turime stogą, ir jam reikia taisyti langus, bet tu to nematai.
— Mano mama sakė, kad tu niekada nebuvai gera šeimininkė, — Dovydas priėjo prie viryklės ir išdidžiai pakėlė keptuvės dangtį. — Ir ką aš matau? Pusgaminiai. Net ne namų gamybos cepelinai.
— Tai nupirk mėsos. Arba pervesk pinigų. Aš irgi atidedu atostogoms Palangoje, bet matai, kažkodėl viskas nueina ant maisto.
— Aš neturiu dabar. Pasakiau, viskas eina mamai.
— Tai eik ir valgyk pas mamą.
Žodžiai išsprūdo greičiau, nei Aurelija spėjo pagalvoti. Dovydo veidas persikreipė. Jis nieko neatsakė, tik su trenksmu uždarė keptuvę ir išėjo. Lauko durys subildėjo. Aurelija liko stovėti virtuvėje, ausyse vis dar skambant jo priekaištams. Ji buvo finansų analitikė tarptautinėje įmonėje, uždirbo daugiau nei jis, statybų inžinierius. Bet pastaruosius aštuonis mėnesius Dovydas gyveno taip, lyg būtų vienas. Jis pamiršo, kad turi dukrą. Pamiršo, kad jie kartu ėmė paskolą butui Žirmūnuose. Visos jo mintys buvo apie mamos namą ir sesers vaikus.
Jo nebuvo dvi dienas. Neparašė, nepaskambino. Aurelija sukando dantis. Trečią vakarą jis sugrįžo, lyg niekur nieko, su gėle rankoje — pigia, iš degalinės.
— Mama Emiliją savaitgaliui pasiėmė. Važiuos į zoologijos sodą, — jo balsas buvo pernelyg saldus. — Turim visą butą sau. Galėsim normaliai pasikalbėti.
— Apie ką? — Aurelija net nepasilenkė pabučiuoti.
— Turi suprasti. Mamai šiuo metu kritiškai reikia pagalbos. Ievos vyras paliko ją su dviem vaikais. Namui reikia kapitalinio remonto. Aš negaliu jų palikti likimo valiai.
— Tai pasakyk, kiek tiksliai? — ji kalbėjo lediniu tonu. — Kiek dar tūkstančių eurų sudeginsim, kol tavo sesuo „atsistos ant kojų“? Ji niekada nesustoja, Dovydai. Jai patogu gyventi už tavo pinigus. O ką gaus Emilija? Kada tu jai pirkai bent naujas čiuožimo pirštines? Kada mudviem buvai pasimatyme?
— Tai, ką tu siūlai? Palikti juos? Tu beširdė.
— Ne. Anokia aš beširdė. Bet jei taip tęsis, mūsų nebus. Tu eik ten, kur nešioji savo algą. Gyvenk ten. Valgyk ten. Nes čia, atrodo, tavo tik laikinas viešbutis.
Aurelija apsisuko ir nuėjo į miegamąjį, užtrenkdama duris. Ji girdėjo, kaip Dovydas kažką burbtelėjo, paskui subraškėjo spintelės stalčiai ir vėl trinktelėjo lauko durys. Jis išėjo. Šį kartą atrodė, kad visam.
Keturi mėnesiai praėjo kaip rūkas. Aurelija metėsi į darbus, Emilija klausinėjo tėčio. Pavasarį jiedvi išvažiavo į Druskininkus, į sanatoriją — pinigus dovanojo Aurelijos mama, matydama dukters būklę. Aurelija pakvietė Dovydą prisijungti, bet šis atsisakė. Per daug užsiėmęs. Ir pinigų nėra.
Jos grįžo anksčiau, nes vieną rytą Aurelijos telefonas sucypė — motinos balsas buvo silpnas, ji pateko į Klinikas su širdies priepuoliu. Aurelija skubiai susikrovė lagaminus ir išvažiavo pirmuoju traukiniu, palikusi Emiliją močiutei, kuri jau buvo pervežta į palatą ir laikėsi stabiliai.
Prie savo buto durų ji išgirdo duslų muzikos garsą. Spyną atrakinusi, ji įžengė vidun ir pajuto svetimą kvapą — saldžių kvepalų ir cigarečių dūmų. Svetainėje ant sofos mėtėsi svetimas šviesus paltas. Ant grindų — vyriški ir moteriški batai.
— Kas čia vyksta? — garsiai paklausė ji.
Dovydas išniro iš miegamojo, jo veidas buvo išbalęs. Jis uždarė duris už savęs, bet buvo per vėlu. Aurelija viską suprato.
— O, grįžai anksčiau, — sumurmėjo jis, apsimesdamas kvailu. — Čia… aš… mes su kolega…
— Su kolega? — Aurelija kilstelėjo antakį. — O kas ta moteris, kuri dabar slepiasi mūsų miegamajame?
Tą akimirką durys atsidarė ir išėjo jauna moteris. Tamsiaplaukė, apsirengusi Aurelijos šilkiniu chalatu. Ji išdidžiai žengtelėjo priekin.
— Tai tu ta žmona? — ji nusišypsojo. — Aš Simona. Laikas tau susirinkti daiktus.
Aurelija stovėjo nejudėdama. Jos širdis daužėsi smilkiniuose, bet veidas išliko ramus. Ji pažvelgė į Dovydą. Jis stovėjo nuleidęs galvą, kaip išgąsdintas šuo.
— Tai šitai jis tave išsirinko? — ramiai tarė Aurelija, kreipdamasi į merginą. — Sėkmės. Jo motina yra tikroji šeimininkė. Patikėk manimi, gyvensite pas ją. Ir pamatysi, kaip saldžiai ji tave priims, jei išvis priims.
— Bet aš nenoriu pas jo mamą, — sušnypštė Simona. — Dovydai! Tu gi sakei, kad seniai išsiskyręs! Kad butas tavo! Kas čia per spektaklis?
— Jis tau pamelavo, — Aurelija šaltai nusišypsojo. — Aš esu teisėta žmona. Ir šis butas yra mūsų bendra nuosavybė. Rytoj paduosiu skyryboms, ir jis neteks nieko. O dar alimentai dukrai… Tai kur jūs eisit? Be nieko?
Simona ėmė isterikuoti. Ji puolė prie Dovydo, kumščiuodama jam į krūtinę, bet greitai apsiramino ir puolė rinkti savo daiktus. Po kelių minučių ji jau dūlino pro duris, net nelaukdama Dovydo.
Jis stovėjo prieškambaryje, suglamžytas ir apgailėtinas.
— Tu planavai ją čia apgyvendinti, kai aš būčiau grįžusi? Ką tu būtum man sakęs? — paklausė Aurelija.
Jis tylėjo. Paskui vos girdimai ištarė: — Nežinau… Aš nieko nežinau.
Po savaitės Aurelija pasiekė savo. Skyrybos, turto padalijimas. Dovydas dar bandė derėtis. Jis siūlė jai ir Emilijai persikelti pas jos tėvus, o butą palikti jam.
— Tu gal išprotėjai? — ji net nusijuokė. — Ne. Aš išpirksiu tavo dalį. Rinkos kaina. Pasiimsi pinigus ir gyvensi, kur nori.
Jis spardėsi, bet kai Simona ėmė kasdien skambinti ir rėkti, kad neturi kur gyventi, o jo motina kategoriškai atsisakė juos priimti, Dovydas palūžo. Pinigai buvo pervesti, sutartis pasirašyta.
Mėnesiai bėgo. Aurelija manė, kad ši istorija baigta. Jos mama po širdies priepuolio ilgai gulėjo reabilitacijoje, bet išsikapstė — gydytojai sakė, kad teko keisti gyvenimo būdą, ir Aurelija dabar kas savaitę veždavo jai vaisių bei vaistų, jausdama, kaip trapūs yra artimiausi žmonės. Dovydas kartą per du mėnesius ateidavo pasiimti Emilijos, palikdavo alimentus ant stalo. Jis atrodė sulysęs, pavargęs. Jo veide nebeliko to pasipūtimo — tik kažkoks sutrikęs, nematytas liūdesys.
Vieną vėlų, darganotą vakarą, jis atėjo vėl. Buvo pirmadienis, apie dešimtą vakaro. Aurelija atidarė ir pamatė jį permirkusį. Jo veidas buvo papilkėjęs. Rankos drebėjo, bet ne nuo šalčio.
— Gal galiu pernakvoti? — jo balsas buvo visai kitoks. Ne tas pasipūtęs, o tylus, maldaujantis. — Aš… Simonos bute nebegaliu. Ji mane išmetė. Pinigai baigėsi. O pas mamą dabar Ieva su trim vaikais gyvena, man tiesiog nėra vietos… Aš nežinau, kur eiti.
Aurelija norėjo pasakyti „ne“. Lūpos jau formavo žodį, bet ji stabtelėjo. Jis stovėjo ant slenksčio ne kaip kaltintojas, o kaip žmogus, kuriam pagaliau atsivėrė jo paties tuštuma. Ji prisiminė mamą, kuriai vos neteko amžiams užmerkti akių, ir pagalvojo, kad šita tuštuma gali būti paskutinis dalykas, kurį Dovydas dar spėjo pajusti gyvas.
— Užeik, — jos balsas buvo sausas. — Tik vienai nakčiai. Rytoj pats ieškai, kur toliau.
Jis miegojo ant sofos. Rytą atsikėlė anksčiau už juos ir išėjo, palikęs ant virtuvės stalo dvidešimt eurų ir raštelį: „Maistui. Dėkui. Nežinojau, kad gali būti dar skaudžiau.“ Aurelija perskaitė jį kelis kartus, paskui suglamžė ir įmetė į šiukšliadėžę.
Tačiau jis neišnyko. Kitą savaitę paskambino ir paklausė, ar galėtų Emiliją nuvežti pas odontologą. Dar po savaitės atnešė krepšį obuolių — „iš turgaus, pigūs, bet skanūs“. Jo skambučiai tapo dažnesni, bet ne įkyrūs. Jis nesiteisino, nekalbėjo apie Simoną, tik klausdavo, ar Aurelijai nieko nereikia. Vieną vakarą jis palydėjo Emiliją iš čiuožimo ir, stovėdamas koridoriuje, pusbalsiu pasakė: „Aš tau skolingas normalių pirštinių jai. Atsimenu, sakei. Aš nupirkau. Va.“ Ir padėjo ant spintelės naujas, dar kvepiančias oda pirštines.
Aurelija stebėjosi. Ji nepasitikėjo. Kiekvieną gerą jo gestą lydėjo klausimas: ar tai tik dar vienas spektaklis? Bet jis nieko nereikalavo. Jis išsinuomojo kuklų kambarį netoliese, dirbo papildomus projektus ir, regis, pirmą kartą gyvenime nemelavo. Savo šeimai Seredžiuje jis pinigų nebevertė — paskutinį kartą, kai Ieva paskambino prašyti „nors šimto“, jis pasakė: „Ne šį mėnesį. Turiu kitų įsipareigojimų.“ Aurelija tai nugirdo atsitiktinai ir pajuto, kaip kažkas krūtinėje virptelėjo. Dovydas pagaliau praregėjo.
O po metų atsitiko nelaimė. Aurelija pateko į sunkią autoavariją. Diagnozė buvo prasta — sudėtingas dubens lūžis. Ji kelis mėnesius gulėjo prikaustyta prie lovos. Kažkas turėjo rūpintis Emilija. Ir tas kažkas atsirado — ne iš pareigos, o tyliai, be žodžių atvažiavo su nedidele kuprine.
Dovydas neatlyžo nė minutei. Jis paliko darbą ofise ir dirbo nuotoliu naktimis, gulėdamas ant kėdės prie jos ligoninės palatos. Jis maitino ją šaukštu, keitė patalynę, skaitė knygas. Jo akys buvo raudonos nuo nuovargio, bet jis niekada nesiskundė. Kai Aurelija verkdavo iš skausmo, jis laikė jos ranką ir šnibždėjo: „Ištversim. Tu esi stipriausia, ką aš pažįstu.“ Kartą, naktį, kai jai buvo ypač sunku, jis tarė: „Aš žinau, kad neturiu teisės prašyti, bet leisk man bent tai padaryti. Leisk man būti šalia ne dėl savęs, o dėl tavęs.“ Ji nieko neatsakė, bet rankos neatitraukė.
Kai ji buvo išrašyta namo, jis ir toliau liko. Emilija pražydo, matydama tėvus kartu. Aurelijos mama, jau sustiprėjusi, kartą atėjusi į svečius, tyliai pasakė dukrai: „Žmogus keičiasi tik tada, kai jam pačiam tenka atsistoti ant dugno. Leisk jam.“ Aurelija vis dar abejojo, bet pastebėjo, kad jos pačios pyktis blėsta.
Vieną vakarą, kai Aurelija jau galėjo pati nueiti iki virtuvės, ji sustojo tarpduryje ir pažvelgė į jį. Dovydas stovėjo prie viryklės ir minkė tešlą. Jis, kuris niekada negamino, dabar mokėsi lipdyti cepelinus iš YouTube pamokų.
— Ką čia darai? — paklausė ji.
— Stengiuosi. Noriu, kad pagaliau normaliai pavakarieniautum. Bet tu man padek, — jis nedrąsiai šyptelėjo. — Aš be tavo pagalbos čia nieko nesuprantu.
Ji priėjo ir pažvelgė į kočėlą, kuris buvo visas miltuotas, į jo suglamžytą prijuostę, į šias pastangas. Tai nebuvo joks grandiozinis pareiškimas. Tiesiog vyras, kuris pirmą kartą gyvenime gamino vakarienę.
— Pasilik, — pasakė tyliai. — Bet žinok… Aš ilgai bijosiu, kad vėl išvažiuosi.
— Aš ir bijau, — atsakė jis ir padėjo kočėlą. — Bet dabar bijau ne to, kad liksiu be nieko, o to, kad liksiu be tavęs.
Lauke vis dar pliaupė lietus, balkone kapsėjo vanduo, bet virtuvėje jau kvepėjo svogūnais ir sviestu — tikru gyvenimu.
