Mantas pasirodė lyg iš žemės išdygęs prie pat Aistės automobilio. Ji ką tik baigė darbą, mintyse jau skaičiavo minutes iki namų tylos. Bet Mantas stovėjo pasirėmęs į dureles, veide — geležinė ramybė, kuri Aistei nieko gero niekada nežadėjo.
— Klausyk, — jis net nepasivargino pasisveikinti. — Rytoj parašai prašymą išeiti iš darbo. Ir važiuoji pas mano tėvus į Švenčionių rajoną. Ten reikia pagalbos.
Aistė trumpam nušalo. Ne „galbūt pagalvokim“, ne „ar turi planų“. Įsakymas. Gyvas įsakymas.
— Palauk, — ji atsirėmė į automobilį, susikryžiavusi rankas. — Pas ką aš važiuosiu? Pas tavo tėvus? O kodėl aš?
— Nes aš pasakiau, kad reikia. Ką čia neaiškaus? — Mantas palingavo galvą, tarsi stebėtųsi jos kvailumu. — Jie suseno, juos reikia prižiūrėti. Tu — žmona, tai ir važiuoji. Šeimos reikalas.
— Šeimos, — ji nusijuokė, bet be šilumos. — Tai tavo šeima. Ir tavo tėvai. Ir tavo atsakomybė. Aš čia nuo kada?
— Nuo tada, kai ištekėjai už manęs, — jo tonas buvo šiurkštus, nekantrus. — Nereikia čia tų savo psichologijų. Reikia — važiuojam. Taškas.
Jis atsistojo, mostelėjo ranka, tarsi nubraukdamas ją nuo stalo, ir nuėjo link savo mašinos.
— Mantai, — šūktelėjo Aistė jam į nugarą. — Adresą bent duok. Aš gi niekada pas juos nebuvau.
— Vėliau, vėliau, — jis net neatsisuko. — Turiu reikalų. Grįšiu vėlai.
Aistė stovėjo ir žiūrėjo, kaip jo automobilis nyksta aikštelėje. Ne įniršis ją užvaldė — nuostaba. Kaip žmogus, su kuriuo ji dalijosi lova ir pusryčiais šešerius metus, galėjo nutarti, kad ją galima išsiųsti kaip siuntinį?
Užuot važiavusi namo, ji nusprendė užsukti į centrą, į tą jaukią kavinę prie tilto, kurioje visada galvodavosi geriau. Užsisakė latės, atsisėdo prie lango ir išsitraukė telefoną. Reikėjo su kuo nors pasikalbėti.
— Monika, tu laisva? — paskambino ji geriausiai draugei.
Po pusvalandžio Monika jau sėdėjo priešais, spausdama jos ranką.
— Palauk, palauk, — draugė krutino galvą, klausydama istorijos. — Jis tau tiesiog liepė? Be jokių „prašau“, be nieko?
— Be nieko. Pasakė — „parašai prašymą ir važiuoji“. Kaip į komandiruotę.
— O jis bent pagalvojo, kad tu turi darbą? Kad čia tavo gyvenimas, ne jo tėvų? — Monika jau buvo pasiruošusi sprogti.
— Matyt, ne.
— O jo sesuo? — Monika staiga prisiminė. — Ta Eglė. Ji juk ten pat, Kaune gyvena. Ji negali padėti?
— Eglė, pasirodo, per daug užsiėmusi, — Aistė gurkštelėjo kavą. — Vaikai, vyras, darbas, joga ketvirtadieniais. Ji, matai, „fiziškai negali“. Bet pažadėjo pervesti pinigų. Kad aš ten nuvažiuočiau.
— KIEK? — Monikos akys išsiplėtė.
— Penkiasdešimt eurų per mėnesį.
Monika pratrūko juoku — garsiai, nesuvaldomai, kad net barista atsisuko.
— Penkiasdešimt eurų! — ji vos galėjo kalbėti. — Už tavo gyvenimą! Už tai, kad viską mestum ir sėdėtum kaime su svetimais tau žmonėmis. Nuostabus sandėris! Kur pasirašyti?
— Tai va, — Aistė šyptelėjo. — O dabar įdomiausia. Aš jam nesakiau „ne“. Tiesiog pasakiau — gerai.
— Tai tu tikrai važiuoji? — Monika nustebo.
— Ne, — Aistės akys įgavo keistą blizgesį. — Aš leidau jam patikėti, kad važiuoju.
Grįžusi namo, Aistė rado Mantą jau siaučiantį miegamajame. Jis buvo išvertęs jos spintą ir dėjo drabužius į didžiulį lagaminą, tarsi ruoštųsi ilgai kelionei.
— Ką darai? — paklausė ji nuo durų.
— Padedu tau susirinkti, — jis net nepakėlė galvos. — Matai, aš geras vyras. Susirūpinau. Kad nereikėtų tau vargti.
— O iš kur žinai, ko man reikia? — Aistė priėjo arčiau, stebėdama, kaip jis krauna jos mėgstamiausią megztinį.
— Klausyk, — Mantas pagaliau atsisuko, — aš jau visiems pasakiau. Mamai pasakiau, kad važiuoji. Eglei pasakiau. Dabar per vėlu atsitraukti. Žmonės laukia.
— Žmonės, — ji linktelėjo. — O aš — ne žmogus.
— Nevartyki, — jis mostelėjo ranka. — Viskas jau sutarta. Rytoj išvažiuoji. Mamai jau patalynę išskalbė, kambarį paruošė. Ji tavęs laukia.
Rytą Aistė atsikėlė anksti. Mantas jau gėrė kavą virtuvėje, trykšdamas pasitikėjimu.
— Taksi jau užsakiau, — pranešė ji ramiai.
— Puiku! — jo veide pražydo šypsena. — Mačiau, susirinkai. Gerai. Viskas bus gerai.
Jis pats nunešė lagaminą laiptais žemyn, pats sukrovė į bagažinę, pats uždarė dureles. Net skruostą pabučiavo.
— Na, su Dievu, — tarė jis, pamojuodamas. — Paskambink, kai atvažiuosi.
Aistė sėdo į mašiną, nusišypsojo ir išvažiavo.
Mantas stovėjo prie laiptinės, patenkintas savimi labiau nei bet kada. Viskas ėjosi pagal planą. Jis jau įsivaizdavo, kaip mama džiaugsis, kaip sesuo pagirs, koks jis vyriškas ir atsakingas.
Ir tik po geros valandos, kai sėdo į savo automobilį važiuoti į darbą, jį pervėrė mintis. Adresas. Jis juk nedavė Aistei adreso. Ji niekada nebuvo pas jo tėvus! Niekada!
Jis čiupo telefoną. Skambino — ilgieji pypsėjimai. Dar kartą. Dar. Niekas neatsiliepė.
Išsiuntė žinutę su adresu, paaiškinimu, kaip nuvažiuoti. Nieko.
Vakare jam paskambino mama.
— Sūneli, o kur Aistė? — jos balsas buvo sutrikęs. — Aš jau ir pietus padariau, ir kambarį išvėdinau. Nieko nėra.
— Kaip nėra? — Mantas pajuto, kaip viduje kažkas šaltai apsiverčia. — Ji išvyko ryte. Pats mačiau. Pats lagaminą kroviau.
— Bet jos nėra, sūneli. Gal pasiklydo?
Jis vėl skambino Aistei — ir vėl nieko. Telefonas išjungtas. Žinutės nepasiekia.
Tada jis paskambino Eglei.
— Klausyk, — pradėjo jis skubiai, — Aistė dingo. Su lagaminu. Neatvažiavo pas mamą.
— Kaip dingo? — Eglė sunerimo. — Tu gi sakei, kad ji važiuoja. Aš gi jau pinigus pervedžiau. Tai ką, dabar man nereikėjo?
— Pinigus? — Mantas beveik užspringo. — Tu jai pervedei pinigus? Kiek?
— Na, penkiasdešimt eurų, — Eglė tarė truputį sutrikusi.
— Penkiasdešimt eurų?! — jis prapliupo juoku, bet tai buvo juokas, pilnas kartėlio. — Egle, tu siunti penkiasdešimt eurų ir manai, kad už tai kažkas gyvens kelerius metus kaime ir prižiūrės mūsų tėvus?
— Tai ką man dabar daryt?! — sesuo pakėlė balsą. — Aš negaliu važiuoti! Turiu vaikų! Turiu darbą! Tu gi pats sakei, kad Aistė viską sutvarkys!
— Ji nieko nesutvarkė, — Mantas nutraukė pokalbį. — Ji dingo.
Prabuvo naktį be miego. Kitą rytą jis nuvažiavo prie jos darbo. Laukė prie įėjimo. Ir štai ji išėjo — rami, pasitempusi, švytinti, lyg būtų grįžusi iš atostogų.
— Kur buvai?! — jis puolė prie jos. — Mama laukė visą vakarą! Kur lagaminas?! Kur tu buvai?!
— Labas rytas, — Aistė sustojo, ramiai nusišypsojo. — Aš niekur nevažiavau. Lagaminą išsivežiau pas Moniką. Ten ir nakvojau.
— Kaip nevažiavai?! — Mantas springo žodžiais. — Aš gi mačiau! Aš pats lagaminą kroviau! Sakei, kad važiuoji!
— Ne, — ji papurtė galvą. — Aš niekada nesakiau, kad važiuoju. Aš pasakiau „gerai“. Tai buvo tiesiog „gerai“ tavo minčiai, ne tau. Aš leidau tau patikėti. Kad tu pats pamatytum, ką reiškia, kai tavo gyvenimą nusprendžia be tavęs.
Mantas stovėjo be žado. Jo veidas buvo baltas ir sutrikęs.
— Tai ką dabar darysim? — jo balsas staiga tapo mažas ir silpnas. — Mama laukia. Eglė pinigus pervedė. Juk negalim taip palikti.
— Galim, — Aistė išsitraukė iš rankinės telefoną. — Ir dar daugiau — aš jau padaviau prašymą dėl skyrybų. Internetu. Trys paspaudimai, kaip žadėjau. Ir žinai ką, Mantai? Butas, kuriame gyvenome, yra mano. Užrašytas mano vardu. Tu ten gyvenai kaip svečias. Tai dabar, kai aš ten negyvenu, prašau tave išsikraustyti per dvi savaites.
— Tu negali! — jis suriko. — Kur man dėtis? Tai ir mano namai!
— Ne, — ji kalbėjo tyliai, bet tvirtai. — Tai buvo mano namai. Tu juose buvai tik todėl, kad aš tave mylėjau. O dabar, kai meilę pakeitei įsakymais, namai lieka man.
Ji apsisuko ir nuėjo. Šį kartą jis nebėgo paskui. Jis stovėjo, apimtas baimės ir nesuvokimo. Jis ką tik prarado viską. Žmoną, namus, pagarbą. Ir visa tai — todėl, kad buvo per daug užtikrintas, jog ji niekur nedings.
Po kelių dienų jis vis dėlto išsikraustė pas mamą į kaimą. Teko. Daugiau nebuvo kur eiti. Dabar jis ten gyveno — prižiūrėjo tėvus, ravėjo daržą, nešė malkas. Kartais vakarais sėdėdavo ant suoliuko ir galvodavo apie Aistę. Apie tai, kaip lengvai ji išėjo. Kaip ramiai uždarė duris. Ir kaip jis pats, savo rankomis, sukrovė jai lagaminą.
Telefonas tylėjo. Eglė skambindavo tik tada, kai reikėdavo ko nors iš parduotuvės. O mama vis sakydavo: „Gerai, sūneli, kad grįžai. Bet žmoną vis tiek reikėjo ieškoti kitokią, paklusnesnę“. Jis nieko neatsakydavo. Tiesiog sėdėdavo ir galvojo, kad galbūt paklusnumas ir nėra tai, ko reikia meilei. Galbūt meilei reikia klausyti, o ne įsakinėti. Bet šią pamoką jis išmoko per vėlai.
O Aistė po metų ištekėjo už žmogaus, kuris niekada jai nieko neliepė. Ir kai jis ką nors prašydavo, visada laukdavo atsakymo, o ne tik paklusnumo.
