– Rūta, tik nesijaudink, bet tavo Mykolas dabar krauna daiktus į mikroautobusą. Ir su juo kažkokia mergina – plaukai rausvi, lūpos kaip pripūstos, – tetos Onutės balsas iš kaimyninės sodybos virpėjo nuo jaudulio. – Jau išnešė kelias dėžes, matau ir tavo dviratį, tą naują, elektrinį. Stoviu už gyvatvorės, žiūriu.
Skambutis užklupo mane Vilniuje, prie pat Halės turgavietės. Sėdėjau ant galinės dviračio sėdynės, laukdama žalio šviesoforo signalo, kai telefono vibracija sudrebino kišenę. Spustelėjau ausinę.
– Teta Onute, palaukite… Mykolas? Bet jis sakė, kad važiuos į sodybą dirbti. Kažką su dokumentais tvarkytis.
– Kokie čia dokumentai, vaikeli! Jis tą merginą už liemens apkabina, juokiasi, vos nebučiuoja. Ir nešasi daiktus – net tavo senelio rašomąjį stalą matiau, tą ąžuolinį! Važiuok, kol dar kas liko.
Nutraukiau pokalbį. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Su Mykolu kartu gyvenome beveik ketverius metus. Ši sodyba Širvintų rajone – mano tėvų dovana vestuvių proga. Išvažiavau tik vakar į Vilnių – susitikti su užsakove dėl interjero projekto.
Apsisukau vietoje. Dviratis ne variantas – ten beveik aštuoniasdešimt kilometrų. Puoliau prie artimiausios sankryžos gaudyti taksi.
Geltonas automobilis sustojo po kelių minučių. Vairuotojas, jaunas vaikinas su beisbolo kepuraite, nustebęs nužvelgė mano veidą.
– Panele, jums viskas gerai? Gal ligoninėn?
– Į Širvintų pusę, skubiai, – iškošiau, mesdama dviratį prie važiuojamosios dalies krašto, prie stulpo. – Ten avarija. Ne, ne avarija… Gyvenimo griūtis. Važiuojam, prašau, mokėsiu dvigubai.
Vaikinas linktelėjo ir nuspaudė akseleratorių. Mašina šovė iš vietos, palikdama už nugaros miesto kamščius. Pro langą pliaupė spalio lietus, taškydamas purvinus lašus ant stiklo. Akyse sukosi vienintelė mintis: „Ką aš padariau ne taip?“
Per valandą pasiekėme vietą. Pakeliui vos nepraradau sąmonės nuo įtampos.
Taksi sustojo prie mūsų vartų. Iš tikrųjų – kieme stovėjo išsinuomotas baltas furgonas, kurio šoninės durys buvo plačiai atvertos. Viduje jau gulėjo mūsų daiktai: televizorius, mano mėgstamiausias itališkas kavos aparatas, dėžės su indais, kuriuos rinkome po visą Europą. Ir mano dviratis. Tas naujasis, už du tūkstančius eurų.
Ant laiptų pasirodė Mykolas. Rankose jis nešė mano darbo planšetę ir gluosnio vytelių krepšį, pilną motinos austų lininių rankšluosčių. Iš paskos išėjo mergina. Teta Onutė buvo teisi – rausvi plaukai, blakstienos kaip šluotos, nagai žalsvai juodi. Ji šypsojosi, spausdama prie krūtinės mano odinę dėžutę su senoviniais sidabriniais stalo įrankiais – močiutės palikimu.
– Mykolai! – surikau, trinktelėdama varteliais. – Kas čia vyksta?!
Jis sustingo. Veidas išbalo, paskui paraudo. Mergina pažvelgė į mane ir demonstratyviai nusisuko.
– Mykolai, kas ta moteris? – paklausė ji, pakreipdama galvą. – Sakei, tavo buvusioji jau išsikraustė ir viską paliko. Žadėjai man naują butą įrengti.
– Buvusioji? – išsižiojau. – Mykolai, ar tu galvoje sveikas? Kokia aš tau buvusioji? Mes dar net išsiskyrę nesame!
Mykolas atsikrenkštė, padėjo planšetę ant šlapios žolės ir ištiesė rankas, tarsi bandydamas mane nuraminti.
– Rūta, klausyk… gyvenime visko pasitaiko. Mes su Lina mylim vienas kitą. Norėjau tau paskambinti vakare. Viską paaiškinti. O tu čia… be reikalo scenas keli.
– Scenas?! Tau kas, ketveri metai – tik juodraštis? Ir dabar tu vagi mano daiktus, kad apstatytum jos butą?
Lina prunkštelėjo.
– Tavo? Mykolas sakė, kad viskas pirkta kartu. Ir apskritai, jis turi teisę atsiimti savo dalį. Tu jam skolinga – sakė, jog remontą čia darėte už jo pinigus.
– Meluoji, – atšoviau. – Remontą apmokėjau aš. Čia yra mano tėvų žemė, mano sodyba. O jūs dabar tyliai padedate viską atgal, kol neiškvietėme policijos.
Mykolas palingavo galva, tarsi kalbėtų su nesupratingu vaiku.
– Nieko mes čia nepadėsim. Aš jau pasikviečiau advokatą. Daiktai bendri, reiškia – pusė mano. O dėl tų sidabro šaukštų – įrodinėk, iš kur jie atsirado. Ate, Rūta.
Jis timptelėjo Liną už rankovės. Ta iššiepė dantis, priėjo prie furgono, demonstratyviai padėjo dėžutę šalia kitų krovinių, ir užtrenkė duris. Mykolas įsėdo į vairuotojo vietą. Variklis užsivedė. Furgonas pajudėjo atbulas, purvino vandens srove aptaškydamas mano kelnes ir aulinukus. Pro langą mačiau, kaip Lina pirštu parodė man kažkokį nekultūringą gestą.
Stovėjau kieme. Lietus teliūskavo į veidą. Keturi metai bendro gyvenimo telpa į vieną baltą furgoną.
Iš už gyvatvorės išlindo teta Onutė su skėčiu. Ji tyliai priėjo, apkabino per pečius.
– Na, ką, Rūtele… Ne verk, neverk. Toks jau tas gyvenimas – kartais artimiausi peiliu į nugarą smeigia. Ką dabar darysi?
– Nežinau, – atsakiau sunkiai, šluostydamasi šlapią veidą. – Bet žinau, kad jis padarė klaidą.
Pirmiausia nuėjau į vidų. Vaizdas buvo dar liūdnesnis – išdraskyti stalčiai, išmėtytos knygos, tuščia vieta ant sienos, kur kabėjo televizorius. Dingo net mikrobangų krosnelė, kurią mama man buvo padovanojusi praėjusį gimtadienį. Virtuvėje ant stalo mėtėsi suglamžytas lapelis: „Rūta, atleisk. Mes skirtingi. Raktus paliksiu po kilimėliu mieste. Nesupyk. Mykolas.“
Nesupyk?!
Atsisėdau prie tuščio stalo. Dar vakar čia vakarieniavome, jis pasakojo apie darbą, bučiavo į skruostą. Dabar – kaip niekur nieko. Gerai. Užteks ašarų.
Nesu ta moteris, kuri užsidaro rūsyje ir gedi. Dirbu architekte, vadovauju savo studijai, turiu ryšių ir patirties. Mykolas dirbo vidutinės grandies vadybininku baldų salone. Jo pajamos buvo mažesnės nei mano. Jis neturėjo pinigų nei televizoriui, nei kavos aparatui – viskas buvo pirkta iš mano sąskaitų, ir aš kruopščiai saugau visus čekius bei banko išrašus. Ne dėl nepasitikėjimo, bet dėl buhalterinės tvarkos įpročio.
Na, metas pradėti karą.
Paskambinau Ingai. Ji – mano geriausia draugė, teisininkė, dirbanti civilinėse bylose. Paaiškinau situaciją per kelias minutes.
– Rimtai? – Inga net aiktelėjo. – Jis su kita mergina išvežė jūsų baldus? Ir tavo močiutės sidabrą?
– Taip. Ir net mano dviratį.
– Nuostabu, – Inga sušnypštė. – Toks durnas, kad net skauda. Rūta, mes turim puikų kozirį. Daiktai pirkti už tavo lėšas, yra įrodymai. Sodyba – tavo tėvų dovana, teisiškai priklauso tik tau. Mykolas neturi jokios dalies. O šis jo poelgis – ne šeimos turto dalybos, o atvira vagystė, atlikta su bendrininke. Čia jau nebe civilinė, o baudžiamoji atsakomybė.
– Ką man daryti?
– Rytoj ryte važiuoji į policiją. Rašai pareiškimą dėl vagystės. Nurodai abu – Mykolą ir tą jo merginą. Ypač pabrėžk, kad Lina veikė sąmoningai, žinodama, jog daiktai yra tavo. Kad laikė tavo asmeninius daiktus rankose ir atsisakė grąžinti, kai pareikalavai. Tai jau pasikėsinimas į svetimą turtą. Ir nieko neperspėk – tegul jį policija nustebina.
Po dviejų valandų turėjau pareiškimą. Pridėjau kopijas čekių, banko išrašus, net teta Onutė davė vaizdo įrašą, kaip jie neša stalą. Ji filmavo pro gyvatvorę – viską puikiai matėsi.
Policija sureagavo greitai. Kitą dieną paskambino tyrėjas ir pranešė, kad furgonas surastas. Jiedu su Lina buvo sustabdyti prie nuomojamo buto Vilniaus Pašilaičiuose. Daiktai – areštuoti. Mykolas, pasak jo, buvo visiškai apstulbęs. Jis nesitikėjo, kad aš išdrįsiu.
Kitą savaitę prasidėjo teisinė karuselė. Kai Lina suprato, kad jai gresia ne tik bauda, bet ir įrašas registruose dėl bendrininkavimo vagystėje, ji iškart pakeitė toną. Atnešė dėžutę su sidabru tiesiai į nuovadą, verkė, trynė ašaras kartu su tušu ir kartojo: „Mykolas sakė, kad viskas mūsų“. Jų romanas baigėsi tą pačią akimirką, kai jai teko aiškintis pareigūnams.
Mykolas bandė išsisukti, reikalavo, kad tai šeimos reikalai. Jo advokatas rašė skundus, bet jie neturėjo pagrindo. Visi įkalčiai buvo mano pusėje. Negana to, Inga surado įrodymų, kad paskutinius tris mėnesius jis reguliariai pervedinėjo pinigus iš mūsų bendros taupomosios sąskaitos – iš viso apie keturiolika tūkstančių eurų. Matyt, ruošėsi naujam gyvenimui su Lina.
Teismo posėdis įvyko gruodžio pradžioje. Į salę Mykolas atėjo vienas. Veidas papilkėjęs, po akimis – tamsūs ratilai, kostiumas glamžytas. Jis žvilgtelėjo į mane, lyg tikėdamasis užuojautos.
– Rūta, – sušnibždėjo jis koridoriuje, – galime viską baigti taikiai? Grąžinsiu tau tą prakeiktą televizorių ir stalą. Užteks šito cirko. Manęs laukia projektas… negaliu dabar bylinėtis.
Pažvelgiau į jį. Kažkada šis vyras buvo man visas pasaulis. Dabar – tik mažas, sutrikęs žmogus, bandantis išvengti atsakomybės.
– Taikiai? Gerai, – pasakiau ramiai. – Grąžinsi kiekvieną daiktą į savo vietą sodyboje. Grąžinsi pavogtus keturiolika tūkstančių eurų. Sumokėsi už moralinę žalą – nors simboliškai. Tada gal pareiškimą atsiimsiu. Bet dėl skyrybų – jos bus. Ir dėl turto – teisėjui jau viskas aišku.
Mykolas pralaimėjo. Teismas pripažino vagystę, dalis daiktų buvo grąžinta tą pačią savaitę su antstolių priežiūra. Santuoką nutraukėme rekordiškai greitai.
Balandžio sekmadienis. Sodyboje kvepėjo ką tik išsiskleidusios magnolijos pumpurais. Sėdėjau terasoje su puodeliu kavos iš to paties itališko aparato, kuris vėl stovėjo savo vietoje. Pro langą mačiau ąžuolinį senelio stalą, nutrintą, bet tokį pat tvirtą kaip ir anksčiau. Dviratis stovėjo prieangyje, paruoštas pavasariniams pasivažinėjimams. Visi daiktai buvo čia.
Teta Onutė, kaip visada, atėjo pro vartelius su pilnu dubeniu cepelinų.
– Na, Rūtele, pagaliau ramybė? – paklausė, padėdama dubenį ant stalo.
– Ramybė, teta Onute. Tokia tyli, kad net ausyse spengia, – nusijuokiau.
– Tai gerai. Kartais tyla – geriausia muzika. O tas tavo Mykolas, sako, dabar dirba kažkur sandėlyje, šalia Vilniaus. Mergina jį paliko. Ir ką, ar ne gaila?
– Nė kiek, – atsakiau, gurkštelėdama kavos. – Jis paliko mane, o paėmė tik tai, kas buvo ne jo.
Sugirgždėjo senas suoliukas. Atsirėmiau ir užmerkiau akis.
Teta Onutė patylėjo, paskui paklausė:
– O ką dabar darysi su tuo dviračiu?
– Važiuosiu, – atsakiau. – Tikriausiai prie ežero. Saulėlydžio žiūrėti.
Ir iš tiesų, po pusvalandžio minti pedalus šviečiančioje prieblandoje buvo pats geriausias jausmas, kokį esu patyrusi per pastaruosius metus.
