Aš dar tebeplakiau kiaušinienę, kai virtuvėje pasigirdo Manto žingsniai. Sunkūs, neryžtingi. Tokie, kokius jis visada turėdavo prieš pranešdamas kokią nors „genialią“ naujieną. Už lango šėlo spalio vėjas, plėšydamas paskutinius lapus nuo seno klevo, o ant palangės tyliai burzgė mūsų katinas Pūkis. Buvau gero ūpo — šeštadienio rytas, jokio skubėjimo, tik minkšta prabudimo šiluma.
— Klausyk, Aukse, — Mantas atsirėmė į šaldytuvą ir sudėjo rankas ant krūtinės. Jo balso tonas buvo pernelyg švelnus, kone saldus. — Šiandien vakare ateis Tomas su Inga. Pavakarieniausim, pasikalbėsim kaip šeima. Tik prašau, be scenų.
Mano ranka su mentele sustingo ore. Tomas — jaunėlis Manto brolis. O Inga — toji pati moteris, kuri pernai per Kūčias pareiškė, kad mano keptas karpis yra „per sausas ir provincialus“. Nuo tada mūsų bendravimas apsiribojo priverstiniais linktelėjimais per gimtadienius.
— Kokia proga? — paklausiau ramiai, nors viduje jau pradėjo brazdėti pažįstamas dirgiklis.
— Tiesiog… pasiilgo, — Mantas timptelėjo ausies spenelį, o tai jau buvo tikras ženklas, kad jis meluoja arba kažką slepia. — Seniai nesimatėm.
Nusijuokiau trumpai ir sausai. Nesimatėm? Praėjusį mėnesį Tomas skambino vidury nakties, prašydamas paskolinti pustrečio tūkstančio, nes jam įkaušusiam areštavo automobilį. Prieš du mėnesius Inga atvažiavo pas mane į darbą ir pareikalavo „tik parašyti rekomendacinį laišką“ pas mus į agentūrą, nors ji neturi jokio išsilavinimo. O prieš pusmetį jiedu tiesiog nakčiai paliko mums savo hipoalerginį šunį, kuris sugraužė man batų kolekciją.
— Aukse, tu vėl pradedi? — Mantas atsiduso taip giliai, tarsi nešiotų ant pečių viso pasaulio naštą. — Matau tavo demonišką žvilgsnį.
— Kokį žvilgsnį? Aš tik pasakiau „kokia proga“. Tai normalus klausimas, ne?
— Ne. Tu sakai „kokia proga“ tokiu balsu, kuris reiškia „kokio velnio jie vėl lenda“. Ir tu tai puikiai žinai.
Tylėjau. Nes jis buvo teisus. Būtent tai ir reiškė mano klausimas. Aš myliu savo vyrą, bet jo aklas atsidavimas broliui buvo tas šeimos dramblys kambaryje, ant kurio mes nuolat užkliūdavom.
— Gerai, — nusileidau, nors kumštis po stalu pats savaime susigniaužė. — Pavakarieniausim. Bet jeigu Inga vėl pradės komentuoti mano baldus, mano maistą ar mano katino spalvą — aš neatsakau už pasekmes.
Mantas nušvito kaip vaikas, gavęs ledinuką. Pabučiavo mane į smilkinį ir jau sukdamasis pridūrė, kad aš pati geriausia, o Tomas tikrai pasikeitė ir šįkart viskas bus nuostabu.
Visą dieną gaminau. Ne iš meilės svečiams, o iš įpročio viską daryti gerai. Orkaitėje lėtai troškosi veršienos kepsnys su rozmarinais ir džiovintom slyvom, šone garavo molinis puodas su bulvių plokštainiu, o desertui jau stingtelėjo šokoladinis fondantas su aviečių padažu. Mūsų mažas namelis Šeškinėje kvepėjo taip, kad net kaimynai balkone uostė orą.
Septintą valandą vakaro suskambo durų skambutis. Tiksliai. Tomas ir Inga niekada nevėluodavo, kai reikėdavo pavalgyti nemokamai.
Inga įžengė pirma — aukšta, liekna, su tokia veido išraiška, tarsi ją priverstų uostyti acto. Jos akys akimirksniu nuskenavo koridorių, svetainę, padengtą stalą. Lyg inspektorė, vertinanti trečiarūšį viešbutį.
— Oho, koks kvapas! — Tomas jau tiesė rankas prie lėkščių, net nespėjęs nusivilkti striukės. — Brolau, tau pasisekė su žmona. Keista, kad dar toks liesas.
— Nes aš jam neleidžiu valgyti bet ko, — burbtelėjo Inga, sėsdamasi ir demonstratyviai pasitiesdama servetėlę ant kelių. — Riebalai, angliavandeniai, cholesterolis. Geriau jau garintos žuvies ir brokolių.
Mano šakutė trumpam sustojo kelyje į burną. Apsižvalgiau. Mantas apsimetė, kad kažką įdomaus mato lubose. Tomas godžiai kirto kepsnį. Inga skersakiuodama varstė mano krištolinę salotų lėkštę.
— Nuostabus kepsnys, — pagaliau prabilo Mantas, matyt, tikėdamasis sulipdyti nutrūkusį pokalbio siūlą. — Tikra mamos veršiena. Prisimeni, Tomai, kaip mama šeštadieniais kepdavo?
— Ak, tik ne vėl ta jūsų nostalgija, — Inga numetė šakutę į lėkštę. Šakutė žvangtelėjo, ir tas garsas ore pakibo lyg netyčia paleista kulka. — Jūsų mama buvo šventoji, aš jau žinau. O aš, matyt, esu ragana, nes gaminu ant garų ir nekemšu vyrui skrandžio riebalais.
— Aš to nesakiau, — sumurmėjo Mantas, bet buvo per vėlu. Ledas jau buvo įskilęs.
Tomas staiga pakėlė galvą. Jo veide pasirodė kažkas tarp kaltės ir nekantrumo. Jis žvilgtelėjo į Ingą, ši vos pastebimai linktelėjo. Tada Tomas garsiai atsiduso, atsistūmė lėkštę ir tarė:
— Klausykit, mes čia ne vien pavalgyti atėjom. Yra rimtas reikalas.
Mano pirštai sustingo. Pažvelgiau į Mantą — jo akys bėgiojo po stalą, ir jis staiga labai ėmė domėtis druskine, sukdamas ją tarp delnų.
— Koks reikalas? — paklausiau tiesiai, nes nervas jau virpėjo.
— Mes su Inga… trumpam norėtume pas jus apsistoti, — išpyškino Tomas.
Tyla. Girdėjau, kaip šaldytuvas ūžia virtuvėje. Kaip lietaus lašai barbena į stogo lataką. Kaip mano paties širdis muša kažkur gerklėje.
— Apsistoti? Čia? Pas mus? — trys trumpi klausimai kaip trys vinys.
— Tik dviem savaitėm! — skubiai pridūrė Tomas. — Kol sutvarkysim reikalus su buto nuoma. Agentė sakė, kad butas bus laisvas po dviejų savaičių. O mes dabar laikinai… na, neturim kur. Palikom seną butą, šeimininkas pakėlė nuomą per dvigubai.
— O jūsų santaupos? — paklausiau šaltai. — Pernai gi gyrėtės, kad Inga gavo premiją, o tu, Tomai, pardavei seną motociklą.
— Čia ne tavo reikalas, kur mūsų santaupos, — įsiterpė Inga, jos balsas tapo aukštas ir metalinis. — Mes šeima. Šeimoje padedama be tokių klausimų.
Lėtai padėjau stalo įrankius. Nusibraukiau lūpas servetėle. Ir tada visiškai ramiai, be jokios isterijos pasakiau:
— Ne.
— Ką reiškia „ne“? — Manto balsas buvo pritrenktas, tarsi ką tik būčiau prisipažinusi ketinanti nužudyti katę.
— Ne. Jie čia negyvens. Nei dvi savaites, nei dvi dienas.
— Aukse, ką tu kalbi?! — Mantas pakilo nuo kėdės. Jo veidas paraudo, o ant kaktos išryškėjo tos dvi vertikalios raukšlės, kurias jis gaudavo tik kraštutinio streso metu. — Tai mano brolis! Jis atėjo pagalbos! Kaip tu gali būti tokia… tokia…
— Baik sakinį, — paraginau. — Pasakyk. Tokia kuo?
— Šalta.
Nusijuokiau. Bet tai nebuvo linksmas juokas. Tai buvo tas juokas, kuris skamba tada, kai žmogus pagaliau nusprendžia nustoti vaidinti.
— Šalta? Aš šalta? Gerai, Mantai. Leisk man pasakyti tau ir tavo nuostabiajai šeimai keletą dalykų. Pirma, šis namas yra mano. Ne mūsų bendras. Ne tavo. Mano. Jį man paliko mano teta Genovaitė prieš mūsų vestuves, ir tu tai puikiai žinai. Antra, aš visada, girdi — visada! — padėjau tavo broliui. Pinigais, ryšiais, laiku. Kiek kartų Tomas skolinosi iš mūsų ir negrąžino? Aštuonis kartus. Kiek kartų aš sutikau priimti juos savaitei, kol jie „sprendė problemas“? Tris. Ir kiekvieną kartą tai baigdavosi tuo, kad Inga elgdavosi su manimi kaip su tarnaite, o tu apsimesdavai, kad nieko nematai.
Inga pašoko. Jos kėdė griuvo atgal, bet niekas jos nepakėlė.
— Aš nesiruošiu klausytis šito! — suriko ji. — Tomas, sakyk gi ką nors!
Bet Tomas tik sėdėjo išsižiojęs. Šakutė jo rankoje virpėjo.
— Trečia, — tęsiau, — šį vakarą aš praleidau keturias valandas virtuvėje. Gaminau maistą, kurio, pasirodo, tau, Inga, nereikia, nes tu per gera jį valgyti. Sėdėjai prie mano stalo ir drįsai kritikuoti kiekvieną patiekalą, kol tavo vyras kimšo burną ir net pamiršo pasakyti „ačiū“. O dabar tu nori čia gyventi? Mano namuose? Dvi savaites?
— Tai laikinai! — suriko Inga. — Tu nesupranti žodžio „laikinai“? Kokia tu savanaudė!
— Savanaudė yra ta, kuri ateina į svetimus namus, elgiasi kaip karalienė ir tikisi, kad visas pasaulis tarnaus jai veltui, — atsakiau. — Ir dabar klausyk atidžiai. Aš nesu prieš pagalbą. Bet tu net neatsiprašei. Nė karto. Nei už mano sugraužtus batus, nei už prarastus pinigus, nei už šį vakarą. Tu sėdi čia ir reikalauji. Tai ne pagalbos prašymas, tai apiplėšimas.
— Mantai! — riktelėjo Tomas, žvelgdamas į brolį kaip į paskutinę viltį. — Pasakyk jai! Tai gi ir tavo namai!
Mantas stovėjo palei sieną. Jo veidas buvo papilkėjęs. Jis žiūrėjo į mane, ir jo akyse mačiau sumišimą, pyktį, bet ir kažką kita. Kažką, kas priminė gėdą.
— Aukse, prašau… — pradėjo jis.
— Ne. Prašyti reikėjo anksčiau. Prieš kviečiant juos čia gyventi. Prieš tai, kai nusprendei, kad mano nuomonė yra antraeilis dalykas. Tu net nepaklausei manęs. Tu tiesiog pranešei faktą. Lyg būčiau baldas.
— Tu nesi baldas…
— Tai kodėl elgiesi su manimi kaip su juo? Kodėl tavo brolio patogumas tau svarbesnis už mano ramybę mano pačios namuose? Aš tau sakiau šimtą kartų, kad Tomas ir Inga mumis naudojasi. Tu sakei — ne, jie šeima. Gerai, dabar pasirink — arba šeima, arba aš.
Kambaryje stojo mirtina tyla. Net katė nustojo murkti. Tomas lėtai pakilo, jo ausys degė raudonai. Inga griebė savo rankinę, jos veidas buvo iškreiptas pykčio.
— Eime iš čia, Tomai. Aš tau sakiau, kad tavo brolis vedė kalę.
Tas žodis pliaukštelėjo per orą kaip botagas. Nesujudėjau. Tik pakėliau ranką ir parodžiau į duris.
— Laukan. Abu.
Jie išėjo trankiai, neatsisveikinę. Mantas puolė paskui juos į koridorių. Girdėjau prislopintus balsus, paskui durų trenksmą. Tada laiptinėje pasigirdo riksmas — Tomas šaukė ant Ingos, kaltindamas ją, kad ji viską sugadino. Nusišypsojau. Tipiška. Net dabar jis kaltina ne save.
Mantas grįžo po pusvalandžio. Jo striukė kvepėjo cigaretėmis, plaukai buvo sudrėkę nuo lietaus. Jis atsisėdo į kėdę, toje pačioje vietoje, kur ką tik sėdėjo Inga, ir uždengė veidą rankomis.
— Jie išvažiavo, — sumurmėjo.
— Žinau.
— Aš jaučiuosi taip, lyg būčiau tarp dviejų ugnies sienų.
Nieko neatsakiau. Pradėjau rinkti lėkštes. Mano rankos virpėjo, bet viduje buvo keistas šaltas aiškumas. Žinojau, kad šis vakaras viską pakeis. Arba mes išeisime iš jo kartu, arba išsiskirsime amžiams.
Mantas pakilo ir priėjo prie manęs. Jo akys buvo raudonos.
— Aš buvau kvailas, — pasakė jis tyliai. — Visada tikėjau, kad šeimos ryšiai — tai šventa. Kad broliui reikia padėti. Bet tu teisi. Jie niekada mūsų negerbė. Niekada. Ir aš tai žinojau. Tiesiog bijojau pripažinti.
— Bijojai ko?
— Kad liksiu vienas. Kad jei atstumsiu Tomą, aš neteksiu vienintelio kraujo giminaičio. Kad tas šeimos mitas, kurį man kalė nuo vaikystės, subyrės. Bet jis jau subyrėjęs, Aukse. Ir aš tai mačiau šį vakarą. Aš mačiau, kaip Inga žiūri į tave. Kaip Tomas net neatsiprašo. Jie atėjo ne kaip šeima. Jie atėjo kaip plėšikai.
Apkabinau jį. Ne iš karto, lėtai, bet apkabinau. Nes jis pagaliau pasakė tiesą. Ir tai buvo pirmas žingsnis.
— Aš nenoriu, kad tu atstumtum brolį amžiams, — pasakiau. — Bet noriu, kad tu nustotum būti jo auka. Pagalba — tai ne vergystė. Šeima — tai ne prievolė kentėti pažeminimus. Jei Tomas norės iš tikro pagerinti mūsų santykius, jis žinos, kur mus rasti. Bet jis turi ateiti su pagarba, o ne su atkišta ranka.
Mantas linktelėjo. Paskui jo veide šmėstelėjo silpna šypsenėlė:
— Žinai, kai aš išėjau į lauką pavymui jiems, Tomas puolė ant manęs rėkti, kad aš nevykėlis vyras, kuris nevaldo savo žmonos. Jis sakė: „Pas ją pinigai, pas ją namas, o tu kas? Gyveni kaip kambarinis šuo.“ Ir tada aš supratau. Jis niekada tavęs negerbė. Ir manęs taip pat. Jis pavydėjo.
— Pavydėjo? Ko? Kad tu turi mane?
— Kad aš turiu tave. Kad turime šituos namus. Kad aš nesėdžiu be darbo, kaip jis. Kad tu mane palaikai, o ne kaltini, kaip Inga jį. Jis sakė: „Tu iškeitė šeimą į turtingą moterį.“ O aš atsakiau: „Ne. Aš išsirinkau moterį, kuri mane myli. O tu išsirinkai moterį, kuri tave graužia. Ir dėl to kaltas ne aš ir ne Aukse. O tu pats.“
Ilgai stovėjome apkabinę virtuvėje. Lauke lietus plovė lapus, o mūsų namuose pagaliau buvo tylu. Tikra, rami, gydanti tyla.
Praėjo mėnuo. Tomas ir Inga neprisistatė. Nė skambučio. Mantas kelis kartus bandė jiems paskambinti, bet jie numesdavo ragelį. Tada jis parašė žinutę: „Aš tavęs neatstumiu. Bet daugiau neleisiu tavimi naudotis. Kai būsi pasiruošęs kalbėtis kaip suaugęs, o ne kaip išlaikytinis, skambink.“ Atsakymo nebuvo.
Girdėjome iš giminaičių, kad jie išsinuomojo butą už miesto, kad Tomas pagaliau įsidarbino statybose, o Inga skundžiasi visiems, kokia aš baisi. Bet mums tai jau buvo nerūpi.
Vieną vakarą sėdėjome su Mantu svetainėje. Aš skaičiau knygą, jis naršė telefone. Staiga jis pakėlė galvą ir pasakė:
— Ačiū tau.
— Už ką?
— Už tai, kad tą vakarą nemelavai. Kad neapsimetei gera. Kad pasakei „ne“. Jei būtum nutylėjusi, jie dabar sėdėtų čia, mūsų namuose, ir viskas būtų dar blogiau. Būčiau amžinai įstrigęs tarp jų reikalavimų ir tavo nebylaus pasipiktinimo. O dabar… dabar aš pagaliau jaučiuosi laisvas.
Nieko neatsakiau. Tiesiog paėmiau jo delną ir stipriai suspaudžiau. Pro langą mačiau žvaigždes. Pirmą kartą per daugelį metų jos neatrodė šaltos. Jos atrodė aiškios.
