Buvo gerokai po vidurnakčio, kai Eglė pajuto, jog kažkas keliskart paspaudė durų skambutį. Virpančią tylą sudraskė atkaklus, isteriškas treliavimas. Atsargiai pažvelgusi pro akutę, ji išvysta ne policiją, o Lauros veidą — apsiverkusį, ištinusį, su nutekėjusiu tušu po akimis.
Eglė atrakino duris, vos spėjusi užsimesti chalatą. Laura įvirto į koridorių tarsi viesulas. Nuo jos palto varvėjo lietus, o rankose ji gniaužė sudrėkusią servetėlę.
— Ir vėl? — tyliai paklausė Eglė, žiūrėdama, kaip draugė nusimeta batus, palikdama ant parketo šlapias dėmes. — Kiek dabar valandų? Klausyk, aš rytoj turiu anksti keltis. Labai anksti.
— Egle… — Laura sušnabždėjo taip tragiškai, lyg būtų laidojama gyva. — Aš išėjau. Visam. Jis užblokavo visas mano korteles. Visas, girdi? Pasakė, kad esu išlaikytinė ir nebenori manęs matyti. Ir žinai, ką? Aš jam pasakiau: „Sudie!“ — ir išėjau. Į naktį. Pas tave.
— Į naktį? — Eglė pavargusiomis akimis nužvelgė draugę. — Iš prestižinio Pilaitės daugiabučio iki manęs, Žvėryne, tu važiavai taksi, ne pėsčiomis bridai per pusnis. Ir tikriausiai vairavo tas pats vairuotojas, kuris tavęs laukė prie laiptinės.
Laura suraukė antakius, tačiau ašaros akimirksniu dingo.
— Ar tu dabar mane smerki? Jis mane žemina, supranti? Mane! Jis man pasakė, kad aš per daug išleidžiu. Bet jei jis manęs nevertina, kas tada liks manyje? Tiesiog graži lėlė? Ar aš neturiu teisės į šiokį tokį džiaugsmą? Pavyzdžiui, aš užsisakiau tik vieną rankinę. Tik vieną, Egle! Bet ten buvo išpardavimas, ir kaina… na, truputį didesnė, nei planavom.
Eglė, nebeklausdama, nuėjo į virtuvę. Ji žinojo taisyklę: kol Laura neprisišneka, tol negalima jos guldyti. Užkaitė virdulį. Iš šaldytuvo traukė sūrį, šaltienos likučius, raikė duoną. Laura sėdėjo prie stalo ir monotoniškai skundėsi, braukdama servetėle išsitepliojusį tušą.
— …jis tik skaičiuoja pinigus, o juk turėtų skaičiuoti mano nuopelnus. Aš jam atidaviau geriausius metus. Bet tau, Egle, šito nesuprast. Tu amžinai viena. Nežinai, ką reiškia kovoti už statusą poroje. Tu visada buvai kukli pelė. Graži, pripažinsiu, bet kam tau tos kuklios suknelės, jei nėra kam jų tavęs nuimti? — Laura kalbėjo nežiūrėdama į draugę, kruopščiai rinkdama iš lėkštės didžiausius sūrio gabalėlius.
— Gal todėl ir esu viena, kad mėgstu ramybę, — sausai atsakė Eglė. — Bet šiandien aš jos neturėsiu. Tai bent leisk man šiek tiek pabūti tavo teisėja. Tu gyveni pas jį, Domantą. Tu nedirbi. Jis tave išlaiko. Ar tu nors kartą pagalvojai, kad tavo troškimai gali būti jam per sunkūs? Juk jis ne koks verslo magnatas.
— Aha! — suriko Laura. — Štai jau gynėja atsirado! Ir tu prieš mane! Jis visus užkeri savo tomis žaliomis akimis ir manieromis. Bet žinok, aš esu ta, kuri jį keičia. Darau iš jo vyrą. Jis turi išmokti elgtis su manim tinkamai. Turiu draugių, pas kurias vyrai niekada neklausia, kiek kainuoja. Nes jos to vertos. Ir aš verta.
— Gal ir verta, — numykė Eglė, berdama arbatžoles. — Bet jei jau taip myli, tai kodėl kiekvieną penktadienį nakvoji pas mane?
Laura valandėlę patylėjo, dūrė šakute į šaltienos gabalą ir, pamačiusi, kad jis dreba, įsikišo jį į burną.
— Tai mano metodas. Aš jo net neketinu prašyti atleidimo. Pats atšliauš. Turi išsigąsti. Turi suprasti, kad manęs gali netekti. Moteris, brangioji, turi būti klastinga. Tu niekada neturėjai vyro, nes esi per gera, per daug tiesi.
Eglė nieko neatsakė. Ji padėjo prieš draugę didelį puodelį arbatos, palinkėjo jai „saldžių sapnų“ ir nuėjo kloti sofos svetainėje. Lova jau seniai buvo užleista Laurai.
Praėjo savaitė. Paskui antra. Laura vis dar gyveno pas Eglę. Dienomis ji tingiai naršė planšetėje, tyrinėjo „Instagram“ žvaigždžių profilius, palyginusi jų prabangą su savo apgailėtina padėtimi. Vakarais, sulaukusi iš darbo grįžusios Eglės, ji vis aštriau kaltindavo Domantą. Telefonas tylėjo. Nė vieno skambučio, nė vienos trumpos žinutės. Lauros nuotaika keitėsi kas valandą: nuo pasitikėjimo, kad jis tuoj pat „pribėgs su žiedu“, iki paniškos baimės, kad „ten jau kitą parsivedė“.
Tą antradienį Eglė išėjo iš architektų biuro anksti. Prie pat Senamiesčio kavinės ją sustabdė pažįstamas balsas. Tai buvo Domantas. Jis stovėjo prie savo automobilio, susikišęs rankas į kišenes, ir atrodė toks pavargęs, kad Eglei net širdį suspaudė.
— Gal gali minutėlę? — paklausė jis. — Žinau, tu pyksti. Ir aš žinau, kad Laura pas tave. Kaip ji?
— Gyva, sveika, ir valgo už dvidešimt eurų per dieną, — pavargusi atsakė Eglė. — Kaip ir priklauso įskaudintai karalienei.
Jie nuėjo į kavinę. Domantas paėmė dvi kavas ir, nedrąsiai dėdamas ant stalo lėkštutę su dviem eklerais, prabilo:
— Aš nebenoriu. Supranti? Pirmą kartą nebėgu atgal. Kiekvienas jos išėjimas man būdavo katastrofa. O dabar… namuose tylu. Nėra amžino zyzimo, nėra priekaištų. Tik tuščia spinta, nes ji išsivežė beveik viską, ką aš pirkau. Bet žinai, Egle, man pirmą kartą nebaisu.
— Tau gal ir nebaisu, — pertraukė jį Eglė. — Bet man ji per tą laiką išpūtė visus smegenis. Ji tave vadina šykštuoliu, psichologiniu agresoriumi ir dar velnias žino kuo.
— Aš noriu tau padėkoti, — netikėtai pasakė Domantas, paduodamas jai nedidelį pirkinių maišelį. — Čia tau. Už tai, kad tave tampo, kad klausaisi. Kad ją priimi.
Eglė pažvelgė į maišelio vidų. Viduje gulėjo butelis labai gero prancūziško vyno, daili dėžutė itališkų saldainių ir graži, nedidelė puokštė šviežių bijūnų.
— Bijūnai? — nustebo Eglė. — Tamsta, jūs supainiojote butus. Aš ne Laura. Aš nesu ta, kurią reikia papirkinėti.
— Todėl ir perku juos tau, o ne jai, — rimtai atsakė Domantas, žiūrėdamas jai tiesiai į akis. — Lauros pasaulyje bijūnai turi kainuoti bent aštuoniasdešimt eurų, kitaip tai ne gėlės, o šienas. O tu… tu nusipelnei jų be jokios priežasties. Už tai, kad esi tikra.
Eglė sukluso. Pastarosiomis dienomis ji tik ir girdėjo, kokia ji vieniša ir niekam tikusi. O čia — ji tikra. Ji susigėdusi paėmė gėles. Tačiau mintyse kirbėjo Lauros žodžiai: „tu niekada nekovoji dėl vyro“.
Grįžusi namo ji padėjo puokštę į stiklinį ąsotį. Laura, pamačiusi gėles, pašoko nuo sofos tarsi nuplikyta.
— Kas čia? — ji priėjo arti. — Kvepia brangiu butiku. Ne iš turgaus. Iš kur?
— Domantas perdavė tau linkėjimų, — ramiai melavo Eglė, dėliodama pirkinius į šaldytuvą. — Prašė perduoti, kad pasiilgsta tylos. Ir nupirko man gėlių už tai, kad aš tave priglaudžiu. Tiesiog ačiū man.
Laura akys išsiplėtė. Ji čiupo ąsotį, apžiūrėjo jį taip, lyg ieškotų paslėpto mikrofono.
— Jis… tau? Asmeniškai? Ne per kurjerį? Jis pirko gėles TAU, o ne man? — Lauros balsas pakilo iki ultragarso. — Tai dėl to tu jo taip aršiai gini? O, dabar aš viską suprantu! Kol aš čia kankinuosi, tu už mano nugaros…
— Lau-ra, — Eglė lėtai nusiėmė paltą, stengdamasi išlikti rami, nors viduje viskas virė. — Aš neimu to, kas tau priklauso. Bet ir tu negali man uždrausti gauti gėlių.
— Tai kam tau, mergelei, tos gėlės? — Laura buvo negailestinga. — Aš čia guliu, pergyvenu, o tu rezgi pinkles?
— Atsiprašau, bet aš pavargau! — sprogo Eglė. Pirmą kartą per tiek metų ji pakėlė balsą. — Aš pavargau būti tavo liemenė! Tu kiekvieną kartą susipykusi atbėgi pas mane, kad pasikrautum energijos naujam dramos etapui. Tu drąsiai išeini, žinodama, kad turi kur grįžti. Kad yra minkšta sofa ir karšta vakarienė. Bet šįkart tau nepaeis. Jis neateis. Ir aš daugiau nebenoriu nei jo, nei tavo ašarų.
— Tai ko gi tu nori? — sušnypštė Laura.
— Kad tu pagaliau iš čia dingtum! — išrėžė Eglė. — Bent jau nakčiai. Grįžk pas jį, atsiprašyk arba visam laikui išeik. Bet aš daugiau negaliu.
Laura stovėjo apstulbusi. Ji niekada nebuvo mačiusi Eglės tokios. Tyliai, mechaniškai ji ėmė mesti daiktus į lagaminą, net nesivargindama jų sulankstyti. Prabėgo gal dvidešimt minučių. Durys trinktelėjo taip stipriai, kad subarškėjo lentyna koridoriuje.
Eglė liko viena su tais bijūnais. Ji atsisėdo ant grindų, apsikabino kelius ir apsiverkė. Jai buvo gėda ir palengvėjimas vienu metu.
Po poros savaičių Eglė išėjo iš darbo vėlai. Lijo. Prie pat biuro stovėjo pažįstamas automobilis. Domantas mojavo jai ranka.
— Sėskis. Turiu tau kai ką pasakyti, — jo balsas buvo tvirtas.
— Jei vėl ieškai Lauros, tai aš nežinau, kur ji, — pradėjo Eglė, bet vaikinas ją pertraukė.
— Mes oficialiai išsiskyrėme. Ji pareikalavo dešimties tūkstančių eurų kompensacijos už „sugadintus metus“. Ir išvažiavo atgal pas tėvus į Klaipėdą, — Domantas neslėpė kartėlio. — Bet aš čia ne dėl jos. Aš čia dėl tavęs.
— Man nereikia atpirkimo ožio, — greitai atsakė Eglė, nors jos balsas virptelėjo.
— Tu ne ožys, Egle, — jis pirmą kartą švelniai palietė jos ranką. — Tu esi moteris, dėl kurios verta pradėti viską iš naujo. Kai pamačiau tave tą vakarą virtuvėje, mieguistą, su chalatu, bet ramią, man dingtelėjo: kodėl aš kentėjau audras, kai man visada reikėjo uosto? Noriu tave pakviesti į restoraną. Tikrą. Be jokių dramų.
Eglė norėjo prieštarauti. Lauros veidas tarsi iškilo prieš akis. Bet lietaus lašai barbeno į stogą, salone kvepėjo kava, ir ji pasijuto taip seniai niekur nekvėpuota.
— Gerai, — ištarė ji. — Bet jokių bijūnų. Pabandykime tiesiog pavalgyti žuvies.
Jie pradėjo susitikinėti. Iš pradžių atsargiai. Paskui vis dažniau. Domantui patiko, kad Eglė nemėto pinigų, patiko jos subtilus humoras ir tai, kad ji nekelia jam scenų dėl smulkmenų. Eglei patiko, kad jis nebijo atsakomybės ir moka klausytis. Po pusmečio jis jai pasipiršo Pilies gatvėje, lyjant tam pačiam smulkiam rudeniniam lietui.
Praėjo dar keli mėnesiai. Vieną žiemos vakarą Eglė sėdėjo svetainėje ir skaitė knygą. Ant kelių miegojo katė. Domantas tyliai priėjo iš nugaros, padėjo ant staliuko puodelį garuojančios arbatos. Bet puodelis kliudė knygą, arbata šiek tiek išsiliejo ant staltiesės. Eglė krūptelėjo, bet tik nusijuokė. Domantas sumišęs čiupo servetėlę.
— Atsiprašau, aš toks nerangus, — sumurmėjo jis, šluostydamas dėmę.
— Nieko tokio, — atsakė ji, pakeldama katę, kuri nepatenkinta sumirksėjo. — Svarbu, kad ne ant katės.
Domantas atsiduso, apkabino ją per pečius.
— Aš visada bijau ką nors sugadinti, — prisipažino jis. — Bet su tavim… man nebaisu.
Eglė nieko neatsakė, tik stipriau prisispaudė prie jo. Lauke snigo.
