Pilkas katinas vėl sėdėjo narve pačiame prieglaudos koridoriaus gale. Jis įnirtingai uostinėjo orą, bandydamas suprasti, kur vėl atsidūrė. Dešine akimi jis dar šiek tiek skyrė šešėlius, o kairėje jau seniai tvyrojo visiška tamsa.
— Penktas kartas, — atsiduso prieglaudos darbuotoja Rasa, glostydama katino nugarą pro narvo virbus. — Žmonės grąžina jį vėl ir vėl. Sako, kad per daug problemų. Nemato, atsitrenkia į baldus, negali užšokti ant palangės…
— Ką darysim? — paklausė jaunesnė kolegė Agnė. — Laikas bėga. Po dviejų savaičių veterinaras pasakė, kad jei niekas nepaņs…
Nebaigė sakinio. Abi žinojo, kas tada bus.
*****
Varna tupėjo ant aukšto uosio šakos ir klausėsi. Ji buvo sena, plunksnos vietomis pašiauštos, bet akys žvilgėjo kaip du juodi karoliukai. Varnos viską mato ir viską supranta. O ši varna buvo ypaš protinga — gyveno šalia penkiaaukščio, kuriame šeimininkavo didelė raudona ara.
Arą vadino Imperatoriumi. Jis valdė visą butą: du katinus, šunį ir net savo šeimininkę Austėją. Bet varnos jis nevaldė. Su varnomis Imperatorius kariavo. Tiksliau, medžiojo jas.
Imperatorius turėjo savo metodą. Jis išsitraukdavo iš narvelio skanų riešutą, padėdavo jį ant palangės krašto ir apsimesdavo, kad snaudžia. Kai varna, susigundžiusi skanėstu, prisiartindavo, ara žaibiškai atsibusdavo ir savo milžinišku snapu kirto į užpuolikę. Varnos rėkdavo, keikėsi visomis kalbomis ir krisdavo žemyn nuo penkto aukšto.
Bet šiandien varna atskrido ne dėl riešuto. Ji nutūpė ant palangės, kiek įmanoma toliau nuo gundančio skanėsto, ir mandagiai krenkštelėjo.
— Labas rytas, — tarė ji ir kultūringai pabraukė dešine koja.
Imperatorius atsimerkė. Tiksliau, atsimerkė vieną akį.
— Na, tarkim, — atsakė jis ir pakėlė kuodą.
— Aš pas jus svarbiu reikalu, — tęsė varna. — Leiskite arčiau prieiti?
— Eikš, — leido ara. Jam buvo smalsu. Dar niekada nė viena varna nebuvo tokia drąsi.
Varna prišoko arčiau ir ėmė greitai, karštai šnabždėti Imperatoriui tiesiai į ausies angą.
— Tu visai išprotėjai, — pasipiktino ara. — Mūsų mergaitė jau turi du katinus ir šunį. Kam mums dar vienas? Ir taip jokios tvarkos nėra.
— Gerbiamasai, — pagarbiai atsakė varna, — aš tik pas jus ir galiu kreiptis. Kur dar rasiu tokį protingą, viską suprantantį papūgą? Tokių daugiau nėra.
Imperatorius išsipūtė kaip balionas. Jo kuodas didingai pakilo.
— O antra, — tęsė varna, — jūsų mergaitė labai gera. O tą vargšą jau penktą kartą grąžina. Beveik aklas. Jei niekas nepaņs — užmigdys.
— Kaip tai užmigdys? — nesuprato ara. — Ar jis naktimis nemiega?
— Ne, — paaiškino varna. — Užmigdys visam laikui.
— Už ką? — iškvėpė Imperatorius ir staiga susitraukė, tapdamas beveik tokio pat dydžio kaip varna.
— Už tai, kad aklas ir niekam nereikalingas.
Ara ilgai vaikščiojo po palangę, braižydamas betoną savo baisia letena. Jis niurnėjo, purtė galvą, bet sprendimas jau brendo. Pagaliau jis sustojo.
— Ir kaip privilioti mūsų mergaitę į tą prieglaudą?
— Čia jau mano darbas, — atsakė varna. — Ji visai netoli, gal du kilometrai. Aš ją atvesiu.
— Na, tada pirmyn, — tarė Imperatorius. — Duodu sutikimą.
Varna džiaugsmingai krankštelėjo, čiupo riešutą ir pakilo į dangų. Ara net aiktelėjo iš pasipiktinimo, bet paskui nurimo. Mintys, kurias reikėjo apgalvoti, buvo svarbesnės.
*****
Kitą rytą Austėja išėjo iš laiptinės ir patraukė link stotelės. Staiga nuo medžio šakos krito didelė juoda varna. Ji klykė, spiegė ir bėgo ratais, vilkdama dešinį sparną. Koja taip pat atrodė sulaužyta.
— Oi tu vargšele! — sušuko Austėja ir metėsi prie paukščio.
Bet varna, vos mergina prisiartindavo, pašokdavo ir nubėgdavo kelis metrus. Tada vėl klykdavo. Taip jiedvi žaidė gaudynes. Austėja jau buvo prakaituota, pavargusi, bet negalėjo palikti sužeisto paukščio likimo valiai. Varna kryptavo, painiojo takelius, kol galiausiai abi atsidūrė priešais prieglaudos duris.
"Na, pagaliau. Aš jau ir iš tikro pradedu šlubuoti", — pamanė varna, įsiverždama į ilgą prieglaudos koridorių. Ji klykė jau ne iš gudrumo, o iš tikro skausmo — koja tikrai nusilpo, o sparnas tirpo nuo įtampos.
Į triukšmą subėgo darbuotojos. Austėja su jomis bandė gaudyti varną, o ši vis ištrūkdavo, vis gilyn ir gilyn į koridorių. Ji ieškojo aklą katino.
Ir štai — jis. Pats paskutinis narvas.
Varna staiga nurimo. Ji atsistojo ant abiejų kojų, pakėlė sparną ir užskrido ant narvo viršaus. Visos moterys sustingo. Austėja žiūrėjo tiesiai varnai į akis.
Varna žiūrėjo į ją.
"Na, suvok. Suprask pagaliau. Žmonės, amžinai su jais problemos, kol ką nors supras, galima pasenti", — mąstė varna.
Ir Austėja suvokė. Ji nuleido žvilgsnį ir pamatė didelį pilką katiną, kuris dešine akimi bandė suprasti, kas vyksta prie jo narvo. Jis tampėsi, uostinėjo, o jo akys buvo pilkos, drumzlinos, beveik nieko neregėjo.
— Viešpatie, — iškvėpė Austėja. — Tu mane čia atvedei? Tu parodei man jį?
— Pagaliau! — sukrankė varna visu balsu ir, išskleidusi sparnus, dingo koridoriaus gilumoje.
Austėja priėjo prie narvo.
— Aš jį imu, — pasakė ji. — Kur pasirašyti dokumentus?
Moterys puolė atkalbinėti: katino regėjimas tik dvidešimt penki procentai, jį visi grąžina, jis problematiškas. Bet Austėja papurtė galvą.
— Čia kažkas ypatingo, — atsakė ji. — Aš be jo neišeisiu.
Ji išėjo iš prieglaudos su dideliu pilku katinu ant rankų. Katinas baksnojo savo veidu į jos skruostą, letenomis čiupinėjo jos plaukus. Jis vis dar bandė suprasti, kas atsitiko. Bet murkė.
*****
Po poros dienų varna vėl tupėjo ant pažįstamos palangės. Imperatorius sėdėjo savo vietoje. Greta jo gulėjo didelis riešutas.
— Na, kaip reikalai? — paklausė varna ir mandagiai pabraukė koja. — Laba diena, beje.
— Štai, — išdidžiai atsakė ara ir pasitraukė į šonį.
Už jo gulėjo didelis pilkas katinas. Jis primerkęs akį bandė įžiūrėti varną.
— Ir neskriaudžia? — paklausė varna, žvilgtelėjusi į kitus katinus, kurie slampinėjo po kambarį.
— Kas? Šitie? — nustebo Imperatorius.
Jis nušoko nuo palangės ir savo baisia letena suėmė artimiausią katiną už uodegos. Šis spiegė, bandė pabėgti, bet iš tokių nagų neištrūksi. Ara pakėlė kuodą ir griausmingai riktelėjo katinui į ausį. Katinas krito ant šono ir ėmė inkšti.
— Arbatos nori? — pašaipiai paklausė Imperatorius. Katinas iš siaubo užsidengė galvą letenomis. — O negausi, — užbaigė ara. Jis apsigręžė. — Kas? Kas čia skriaudžia mano katiną? — grėsmingai paklausė jis, plačiai atverdamas snapą.
Katinas spruko ir pasislėpė po spinta.
Imperatorius grįžo ant palangės ir paaiškino varnai, kad vakar visą dieną praleido mokydamas katiną buities reikalų.
— Dešimt kartų vedžiau jį prie dėklo ir kasiau smėlį, — pasakojo jis. — Kol suprato, kad čia tualetas. Ir lesyklą su gertuve jam geriausias atrinkau.
Ara pakėlė leteną ir ėmė glostyti aklą katiną per galvą. Katinas prisimerkė ir ėmė murkti. Varna atvėrė snapą ir sustingo.
— Na, turi gi būti, — nustebo ji.
— Labai geras katinas, — atsakė Imperatorius. — Dėmesingas, protingas, mandagus, paskui mane kaip šešėlis vaikšto. Ne tai, kad tie besarmatai.
— O tu kodėl nevalgai? — staiga paklausė ara. — Valgyk, valgyk. Aš tą riešutą tau atidėjau. Ir atskrisk kiekvieną dieną. Visada tau lesalo turėsiu. Kraštutiniu atveju iš kačių atimsiu.
— O aš tau istorijas pasakoti atskrisiu, — atsakė varna. — Žinai, kiek aš jų žinau?
— O, puiku, — pagyvėjo ara. — Istorijas aš mėgstu. Visada malonu su kuo nors išmanančiu pasišnekėti. O su šita kompanija — vieni katės… ir šuo.
— Tai taip, — sutiko varna. — Mes, paukščiai, šimtą kartų protingesni.
Kitą dieną varna atskrido, kaip buvo sutarta. Imperatorius snūduriavo, prisiglaudęs prie savo katino. Ara per miegus kažką griežė, o katinas tyliai murkė. Varna sulasnojo riešutą ir prisiglaudė prie Imperatoriaus. Po akimirkos ji irgi užsnūdo.
Taip jie trys ir miegojo ant palangės. Didelė raudona ara, sena juoda varna ir aklas pilkas katinas. Už lango šurmuliavo pavasarinė Utena, o kambaryje, po spinta, vis dar tupėjo išsigandęs katinas, nedrįsdamas išlįsti.
