Lukas neatsimena, kaip atsidūrė ant asfalto. Tik akimirka – ir pasaulis apsivertė. Vietoj žalio kiemo, pilko dangaus ir linksmo lojimo – šaltas žemės smūgis, žvyro traškėjimas delnuose ir ausis veriantis garsas, kurio prasmė atėjo vėliau. Mašina. Stabdžiai. Skaudus cypimas.
Jis pakėlė galvą. Ryški šviesa atsispindėjo nuo juodo kėbulo. Bet ne to jis ieškojo.
– Rius! – iš gerklės išsprūdo ne riksmas, o kimus šnabždesys. – Rius, kur tu?
Prieš akis vis dar šmėkščiojo vaizdas: didelė tamsi šmėkla, paskutinę sekundę metusi save skersai jo kelio. Stiprus smūgis į šoną, nuo kurio jis nuskriejo į šalį. Ir garsas. Ne cypimas – kurtus užgęstančio šuns klyksmas.
Jis atsistojo, vis dar nesuvokdamas, skauda jam ar ne. Kelerius metus auginta baimė prieš stipresnius staiga dingo. Liko tik tuštuma, kurią užpildė vienintelis noras – rasti.
Jis rado jį už poros metrų, prie blokinės sienos. Juodas kailis, kaštoninės dėmės ant šonkaulių ir ausis. Viena ausis buvo stačia, o antroje – nedidelė geltona plastikinė birka. Dabar šuo gulėjo ant šono, sunkiai, su švokštimu kvėpuodamas. Iš prasižiojusios nasrų sunkėsi seilių ir kraujo mišinys, o letenos silpnai braukė per šaltą, šlapią asfaltą, tarsi vis dar bėgtų.
Lukas parkrito ant kelių. Pasaulis aplink jį pradingo: pasimetęs vairuotojas, kažkur toli šūkaujantis kaimynas, net virš galvos vėl pradėję krapnoti lietaus lašai. Buvo tik jis ir jo draugas.
Jie susipažino prieš keturis mėnesius, rugsėjį, tame pačiame kieme, tik kitoje pusėje – prie senų surūdijusių skersinių. Tada Lukas irgi sėdėjo ant žemės, verkė, rinko išmėtytas knygas. Klasės "karaliai", Deividas ir Aivaras, vėl pavertė jo kuprinę futbolo kamuoliu. "Storuli", "moksliuk", "šliužas" – tie žodžiai skaudino labiau nei smūgiai. Bet ką jis, penktokas, akiniais ir visada išsišovusiu atsakymu, galėjo padaryti?
Ir tada pasigirdo urgzimas. Gilus, gerklinis, nuo kurio oras aplinkui tapo metalinis. Didelis, liesas, tamsus šuo išniro iš už konteinerių. Jis nelojo, tik žengė į priekį, o jo akys, rudos kaip gili durpių bala, žvelgė tiesiai į skriaudikus.
Deividas ir Aivaras dingo greičiau, nei spėjo sugalvoti naują pravardę. Šuo stabtelėjo, šnopuodamas paėmė nukritusią kuprinę ir, sunkiai vilkdamas letenas per balas, atnešė jam. "Na ir ko čia žliumbi?" – atrodė, klausė jo rudos akys.
– Aš… aš ne… Tu nekandžioji? – Lukas nedrąsiai ištiesė ranką.
Šaltas, drėgnas nosis atsargiai prisilietė prie jo delno. Tą vakarą jie ilgai sėdėjo prie laiptinės. Lukas glostė nepažįstamą šunį, kuris niekur neskubėjo, o šuo atsidusęs uždėjo sunkią galvą ant jo kelio. Ore, kvepiančiame drėgna žeme ir artėjančia žiema, atsirado kažkas naujo. Šiltas, vos juntamas, bet toks reikalingas kvapas. Ištikimybės kvapas.
Kiekvieną rytą jis laukdavo prie kampo. Kiekvieną popietę palydėdavo iki pat mokyklos vartų. Deividas su Aivaru dabar pereidavo į kitą gatvės pusę, vos pamatę prie Luko kojos žingsniuojančią tamsią sargybą. O Luko kuprinė ėmė kvepėti mokyklos kotletais ir slapta iš namų išneštais sumuštiniais. Jis davė jam vardą. Rius. Nes jis visada urgzdavo iš gerumo, o ne iš pykčio.
Mama pastebėjo pokyčius pirmoji. Ne švarias knygas, ne tai, kad Lukas staiga pradėjo pats eiti į lauką. Ji pastebėjo, kad sūnaus akys tapo kitokios. Ir kad jis nebeužsidaro kambaryje. Ir kad net ėmė mažiau valgyti – ne iš liūdesio, o todėl, kad nemaža pietų dalis atsidurdavo ne jo lėkštėje. Tėtis juokavo apie "šunį vaiduoklį", o mama tik atsiduso. Jie matė tik rieboką, užsidariusį berniuką, o ne tą, kuris kieme iki išnaktų mokėsi kaboti ant skersinio, klausydamasis padrąsinančio urgzimo.
Dabar tas pats skersinis buvo matyti pro kiemo medžius. Ir tas pats Rius, tik jau ne linksmai šokinėjantis, o nejudantis ant žemės.
– Aš padėsiu, berniuk, mes jį pakelsim, – prie jo prisėdo vyras. Tas pats, iš mašinos. Jo rankos drebėjo labiau nei Luko. – Aš… aš nespėjau. Jis taip staigiai metėsi tau po ratais… Tu ne žiūrėk, nežiūrėk, mes jį išgelbėsim.
Jie pakėlė šunį dviese. Sunkų, bet kartu ir keistai lengvą. Lukui pasirodė, kad jis neša ne kūną, o vien tik tą jausmą, kurį šuo jam suteikė. Jausmą, kad esi ne vienas. Veterinarijos klinika buvo arti, bet tos kelios minutės mašinos gale, ant užpakalinės sėdynės, laikant ant kelių sunkią, kailinę galvą, užtruko valandų valandas.
– Viskas bus gerai, drauge, – šnibždėjo Lukas, skalbdamas šuns kailį ašaromis. – Tu tik palauk, gerai? Tik nesustok kvėpuoti. Čia gi netoli. Aš tau kotletų duosiu, daug. Ir tėčio dešros, tos, kurios jam ant sumuštinių. Mamos niekas nematė. Rius, negalima tau čia sustoti.
Tėvai atvažiavo po pusvalandžio. Kai jie įsiveržė į klinikos holą, pilką, kvepiantį vaistais ir šlapiu betonu, Lukas jau sėdėjo ant suoliuko. Jo marškiniai buvo kruvini, o rankose jis vis dar spaudė žalią teniso kamuoliuką – vienintelį žaislą, kurį Rius turėjo.
– Lukai! Sūneli, ar tau kas nors… – mama puolė prie jo, apčiupinėdama.
Jis tiesiog mostelėjo galva į operacinės langą, kur prie stalo, apšviesto šaltos, sterilios šviesos, du žmonės žaliais chalatais grūmėsi dėl šuns gyvybės. Ir tada, prieš sustabdydamas tėvus ir vairuotoją, kuris vis bandė kažką aiškinti apie kaltę ir pinigus, Lukas ėmė kalbėti.
Jis kalbėjo kaip dužtantis stiklas. Apie tai, kad kuprinė jau seniai nebeskraido virš skersinio. Apie tai, kad dabar moka atsispirti rankomis. Kad praktiškai nebijo, nes su Riumi – kitaip. Kad jis surinko aštuonis eurus, paslėptus po įdėklu nuo batų, nes norėjo nupirkti normalų pavadėlį, o ne tą, iš senos virvės, kurią rado garaže. Kad mokykloje olimpiada, ir jis nekentė matematikos, nekentė, bet ten prizinis fondas – net šimtas eurų. Užtektų būdai. Nes žiema ateina, o žiemą be būdos Rius sušals.
Jis kalbėjo ir negalėjo sustoti. Apie mokyklos kotletus, apie tai, kaip vieną kartą Rius parbėgo su kažkieno numegztu šaliku ir jie abu taip juokėsi, kad net pilvus suskaudo. Apie tai, kad ant skersinio dabar gali pakabėti net septynias sekundes, ir kai pasieks dešimt, bus tikra pergalė.
Mama susmuko prieš jį ant kelių ir stipriai apglėbė. Jos pečiai drebėjo, o tėvas stovėjo nugara, žiūrėjo į sieną ir kramtė lūpą. Vairuotojas vis dar laikė rankose piniginę, bet tėvas, neatsisukdamas, padėjo savo delną ant jo peties ir vos pastebimai papurtė galvą.
– Užteks, – mamos balsas buvo tylus, bet tvirtas. – Sūneli, užteks. Tavo pinigai, jie… Palik juos. Būdą pirksim kartu. Tėtis pagamins. Kokią nori, tokią ir gaminsim. Čia, namie.
– Namie? – Lukas pakėlė paraudusias akis.
– Namie, – pakartojo mama. – Ar aš ne taip sakiau? – ji pažvelgė į tėtį.
Tėtis tik sunkiai iškvėpė, nusiėmė akinius ir ėmė juos ilgai, labai ilgai valyti. Jo balse, kai pagaliau prabilo, girdėjosi keistas švokštimas.
– Žinoma, namie. Kur gi jam dar būti? Tik… – jis apsidairė. – Ta jo birka. Ant ausies. Tai reiškia, kad jis ne mūsų…
– Klaida, – staiga nukirto mama. Jos balsas buvo toks pat, kai ji kalbėdavosi su mokykla, jei kas nors įžeisdavo Luką. – Prašysim, kad nuimtų. Dabar tokie gražūs antsprindžiai su pavadinimais. Pats išsirinksi. Kaip kauliukas, blizgantis. Su jo vardu.
Iš operacinės išėjo gydytoja. Jos chalatas buvo šlapias, o veidas – pavargęs, bet vos pažvelgusi į šeimą, susispietusią aplink mažą, kruviną teniso kamuoliuką, ji švelniai nusišypsojo.
– Viskas gerai. Rimti sumušimai, pora šonkaulių įtrūkimų, bet vidaus organai sveiki. Jis stiprus. Labai stiprus. Jam reikės poilsio. Keletą savaičių jokio guolio lauke.
– Nebus jokio lauko, – tėvas išsitiesė. Jo balsas pagaliau tapo tvirtas. – Jis eina namo.
– Bet… birka? Jis iš prieglaudos programos "Geltona letena". Jo numeris 345. Jei jis jūsų…
– Numeris 345, – tyliai pakartojo Lukas, žiūrėdamas, kaip gydytojos asistentas atneša ant padėklo mažą geltoną plastiko gabalėlį. – Aš ją pasiliksiu? Vietoj medaliono. Kad nepamiršti, kas buvai prieš mus.
Po valandos jie įėjo į palatą. Ant didelio metalinio stalo, apvyniotas tvarsčiais, gulėjo Rius. Lašelinė lėtai skaičiavo lašus, o monitorius tolygiai pypsėjo. Pamačius Luką, šuns uodega, gulinti ant stalo krašto, pradėjo silpnai, bet užtikrintai vizgėti. Senas, pažįstamas garsas.
Lukas priėjo ir uždėjo ranką ant didelės, šiltos galvos. Rius nežymiai kilstelėjo snukį ir lyžtelėjo jam delną. Šiurkštus, šlapias liežuvis skleidė vaistų, kraujo ir dar kažko… Gilaus ir neišpasakyto skonį.
– Na, štai, drauguži, – iš už nugaros tėtis padėjo ranką sūnui ant peties, o kitoje rankoje laikė naują, blizgantį odinį pavadėlį. – Davė paskolą iki algos.
– Ir guolį užsisakėm, – pridėjo mama, spausdama prie krūtinės popierinį maišelį, iš kurio sklido gydomojo ėdalo kvapas. – Didžiausią, koks tik buvo. Vilkas, ne šuo.
Jie stovėjo mažytėje, sterilioje palatoje, pritvinkusioje monitorių šviesos. Lauke jau temo. Rudens lietus barbeno į langą. Bet čia, viduje, mažas, apkūnus berniukas akiniais, aukštas vyras pavargusiomis akimis ir moteris, vis dar spaudžianti trūnijantį teniso kamuoliuką, buvo kažkas daugiau nei šeima. Jie buvo visas pasaulis vienam benamiui šuniui, kuris vieną rugsėjo dieną tiesiog nusprendė, kad šis verkiantis berniukas vertas jo apsaugos. Ir neapsiriko.
– Žinai, – mama atsisėdo ant šaltų grindų, nesirūpindama paltu, ir priglaudė galvą prie Luko peties. – Nepamiršk rytoj nupirkti šuniui tų kotletų. Na, tų, dėl kurių mes mokykloj jau legendom apaugom. Visa mokykla žino, kad valgyklos kotletai geriausi. Tik duok jam ne vieną. Jis nusipelnė. Ir dar… penktadienį ateis tavo matematikos mokytoja padėti pasiruošti olimpiadai. Aš jai paskambinau.
– Maniau, tu nekenti matematikos? – tėtis nustebęs kilstelėjo antakį.
– Nekenčiu, – sumurmėjo Lukas, bet jo žvilgsnis buvo nukreiptas ne į tėvus, o į rudoje šuns akyje atsispindinčią jų trijų šviesą. – Bet būdai reikia pamatų. Kad tvirtai stovėtų. Rius mėgsta, kai daiktai stovi tvirtai.
Ir kai pirmą kartą per daugelį valandų Lukas nusišypsojo, Rius, tarsi suprasdamas, kad mūšis laimėtas, sunkiai, su pastangomis atsiduso. Jo kvėpavimas tapo gilesnis, tolygesnis, o uodega, vis dar besivizginanti ant šalto metalo, užpildė kambarį tyliu, ritmingu stuksenimu. Stuksenimu, kuris skambėjo ne kaip benamio numeris, o kaip tikras, namų durų beldimas.
