Pirštinę ant laiptinės turėklų ji pametė tyčia. Aišku, tyčia. Kad tik būtų dingstis stabtelėti prieškambaryje, apsidairyti ir įvertinti, ką čia galima būtų pakeisti.
— Na, štai mes ir susitikome, Auksė, — Monika nusitempė pirštinę, tačiau žvilgsnį laikė įsmeigusi į svetainės durų staktą. — Tikiuosi, kavos turi? Tikra kava, ne ta pigi, kurią perku sau?
Ji nė karto nebuvo čia buvusi. Per penkerius metus, kol Auksė gyveno su Tadu, Monika nė sykio neperžengė šio namo slenksčio. Sūnus visada važiuodavo pas ją pats — į butą Akropolio rajone. O dabar štai atvažiavo. Auksė žinojo kodėl.
— Yra kavos. Bet ar tikrai dėl jos atėjote? — Auksė pastūmė duris į virtuvę.
Monika neskubėdama nusivilko paltą. Jis kvepėjo senais kvepalais ir kažkuo priminė Tado striukę, kurią šis paliko spintoje prieš išeidamas. Vieną vienintelę. Visus kitus daiktus susikrovė į lagaminą ir išsinešė.
— Visada buvai tiesmuka. Niekada nemokėjai apsimesti saldesne. Gal dėl to jis ir išėjo? — Monika mostelėjo pirštais į kėdę. — Sėskis. Pakalbėkime.
Virtuvė buvo siaura, palėpės lubos nuožulnios, o palangė nukrauta džiūstančiomis čiobrelių šakelėmis. Už lango švietė kovo pradžios saulė, bet oras viduje buvo sunkus, tarsi prieš perkūniją. Monika pati prisipylė vandens iš grafinėlio, atsuko čiaupą — lyg norėtų parodyti, kad čia šeimininkė ji.
— Tadas netrukus taps tėvu, — tarė ji, nė nepažvelgusi į Auksę. — Jam reikia namų. O ne šito… palėpės lizdelio, pilno kačių plaukų.
— Tai jis ir turi namus. Čia. Jis pats juos rinkosi.
— Jis juos rinkosi su tavimi. O dabar gyvens su šeima.
Monika atsigręžė. Jos veidas buvo ramus, netgi patenkintas. Toks veidas būna žmonių, kurie ilgai laukė tinkamos progos ir pagaliau jos sulaukė.
— Viktorija laukiasi. Tau turbūt Tadas sakė? Penktas mėnuo. Mergaitė. — Ji stabtelėjo, mėgaudamasi kiekvienu žodžiu. — Todėl tau teks išsikraustyti.
Katinas, didelis rainis vardu Širvydas, tingiai nuslinko nuo palangės ir pasislėpė po stalu. Auksė sėdėjo nejudėdama. Ji žiūrėjo į dėmę ant staltiesės — kavos dėmę, likusią po to ryto, kai Tadas paskutinį kartą čia sėdėjo ir spoksojo į telefoną, kol ji pylė pieną į puodelius.
— Viktorija dirba grožio klinikoje. Lukiškių gatvėje. Ji ne kokia vargšė, žinok. Jos tėvas turi du odontologijos kabinetus. — Monika patenkinta linktelėjo. — Tadas pagaliau susirado tinkamą moterį. O tau, Auksė… manau, metas grįžti pas mamą į Uteną. Čia, sostinėje, vis tiek nieko nepasiekei.
— Mudu su Tadu išsiskyrėme prieš pusmetį. Santuoka nutraukta oficialiai. Pats namas liko man.
— Popieriai! — Monika sučepsėjo lūpomis. — Popierius visada galima perrašyti. Arba nutempti į teismus taip, kad nusibos. Ar žinai, kiek kainuoja advokatas? Tu gi dirbi veterinarės padėjėja. Ką tu ten uždirbi — šešis šimtus į rankas?
Septynis šimtus dvidešimt, pamanė Auksė. Bet pasakyti to nesakė. Vietoj to atsistojo, nuėjo prie šaldytuvo ir ištraukė pieno pakelį. Rankos nedrebėjo. Tai buvo keista — nes viduje viskas virpėjo lyg įtempta styga.
— Jūs kažką ne taip supratote. Šis namas priklauso man. Vienintelei. Paskolą mokėjau aš. Tadas per penkerius metus įnešė gal tris įmokas, ir tai iš mano prašymo.
— Meluoji! — Monika trenkė delnu į stalą. Širvydas po stalu suurzgė.
— Visi banko pavedimai išsaugoti. Per septyniolika mėnesių iš Tado sąskaitos atėjo lygiai nulis eurų. Jūsų sūnus tą laiką praleido kavinėje prie klinikos, vaišindamas Viktoriją latte kava už mano atlyginimą.
Monika minutėlę tylėjo. Paskui palingavo galvą — taip, kaip Tadas darydavo, kai neturėdavo atsakymo, bet nenorėdavo to pripažinti.
— Bet kaip dėl kambario kūdikiui? — Ji staiga pakeitė toną. Vos ne maldaujamai. — Viktorija nori šviesiai žalios. Sako, ramina nervus. Ten, kur dabar gyvena, vietos nėra — nuomojasi dvidešimt kvadratų. Čia gi du miegamieji! Ir Tadas sakė, kad kiemas puikiai tinka vežimėliui.
— Kiemas tiks mano braškei. Pavasarį sodinsiu.
— Tu tyčiojiesi iš manęs?
— Aš sakau tiesą.
Telefonas, gulėjęs ant palangės, suzvimbė ketvirtą kartą per paskutines penkias minutes. Monika nekantriai dirstelėjo į jį.
— Kodėl neatsakai? Gal iš darbo? O gal koks klientas, kuriam šuo viduriuoja? Juk tavo darbas — šūdus valyti. — Ji nusijuokė savo paties pokštui. — Nors palauk. Gal Tadas? Pasiilgo tavęs? Nori atsiprašyti?
Auksė paėmė telefoną. Ekrane švietė Tado vardas. Tikrai — jau ne pirmas skambutis šiandien. Paskutinį kartą jis skambino praeitą savaitę. Tada Auksė neatsiliepė — žinojo, kad jei pakels, vėl išgirs tą patį: „pasiskolink iki algos, man tikrai grąžins, na bloga situacija."
— Atsiliepk, — paliepė Monika. — Gal jam kažkas atsitiko? Aš negaliu klausytis šito zvimbimo!
Auksė paspaudė žalią mygtuką ir čia pat, nedvejodama, įjungė garsiakalbį.
Balsas iš ausinės išsiveržė toks garsus ir aštrus, kad net Monika krūptelėjo.
— Auksė! Aukse, prašau, tik nepadėk ragelio!
Tado balsas drebėjo. Taip jis skambėjo tik kartą — kai sužinojo, kad bankas blokuoja jo sąskaitą už nesumokėtą lizingą.
— Ko tu nori? — ramiai paklausė Auksė.
— Ji mane išmetė! Supranti? Išmetė tiesiogine prasme! Aš grįžau iš parduotuvės, o mano daiktai — du maišai — stovi prie laiptinės! Viktorija užsirakino ir pro duris pasakė, kad tarp mūsų viskas baigta!
Monika sustingo. Jos ranka, laikiusi kavos puodelį, pradėjo taip smarkiai drebėti, kad gėrimas išsitaškė ant balto stalviršio. Tamsi bala ėmė plėstis.
— Ką tu sakai? — sušnibždėjo ji, bet Tadas negirdėjo — jis tarškėjo toliau, kaip užsuktas.
— O tas vaikas… Auksė, vaikas, kurio ji laukiasi… Tai ne mano! Ji man prisipažino! Tėvas — kažkoks buvęs, verslininkas iš Klaipėdos, kuris ją paliko prieš metus. O dabar jis grįžo, supranti? Ir ji pabėgo pas jį! O mane panaudojo kaip laikiną piniginę!
— O pinigai, kuriuos pasiėmei iš mūsų bendros sąskaitos? — Auksės balse neskambėjo nei pyktis, nei džiaugsmas. Tik tuštuma.
Tadas trumpam nutilo. Paskui išgirdo sunkų atodūsį.
— Ten buvo beveik keturi tūkstančiai. Aš jai viską atidaviau. Sakė, reikia užstatui už butą, ir aš… Kaip aš dabar grįšiu į Kauną? Pas mane net autobuso bilietui neliko!
Monika paleido puodelį. Jis nukrito ant grindų ir suskilo į kelias šukes. Ji to net nepastebėjo — žiūrėjo į telefoną taip, lyg šis būtų gyvatė.
— Tada! Sūneli! — ji puolė artyn, tiesdama rankas. — Tada, pasakyk, kad tai netiesa! O kaip vestuvės? O kaip mano anūkė?
— Mama?! — Tadas, rodos, tik dabar suprato, kad jo klausosi ne viena. — Mama, ką tu ten veiki?!
— Aš bandau tau padėti! Aš bandau išrūpinti namus! — ji beveik klykė.
— Namai man nebereikalingi! — riktelėjo Tadas. — Man reikia, kad kas nors sumokėtų už taksi iki Kauno! Viktorija užblokavo mano sąskaitą! Pasakė, kad pati viską pervedė sau, nes aš — nevaisingas, niekam tikęs, ir vienintelė nauda iš manęs buvo pinigai!
Monika suklupo ant kėdės. Jos veidas tapo baltas kaip ta staltiesė, kurią Auksė prieš metus pirko sendaikčių turguje už du eurus. Šilkinis šalikas nusviro žemyn, bet ji jo nepakėlė.
— Auksė, — Tado balsas staiga tapo vos girdimas, — gal galėtum… paskolinti man tą sumą? Tik šiam kartui. Tu gi supranti, aš tikrai grąžinsiu. Mes juk artimi žmonės…
Auksė pažvelgė į Moniką. Ši jau nebuvo ta arogantiška moteris, kuri prieš pusvalandį vaikščiojo po jos virtuvę kaip po savo. Priešais ją sėdėjo sutrikusi pagyvenusi dama, kurios pasaulis sugriuvo per kelias minutes. Jos sūnus buvo apgautas ir išmestas į gatvę, o ji pati — ką tik reikalavusi svetimo namo tam, kuris dabar neturėjo kuo grįžti į gimtąjį miestą.
— Ne, Tadai, — tyliai atsakė Auksė. — Aš tau pinigų neskolinsiu. Kaip ir šito namo. Čia dabar gyvena tikra šeima. Aš ir mano katinas.
Ji išjungė skambutį.
Keletą sekundžių virtuvėje buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip kaimyno kieme loja šuo — mažas terjeras, kuris visada lodavo ant praeinančių. Paskui Monika lėtai atsistojo. Jos pirštai nervingai čiupinėjo palaidinės sagas. Ji neatrodė pikta — tik visiškai palūžusi.
— Tai… — ji nutilo, nes nematė prasmės tęsti.
— Aš manau, jums metas važiuoti namo, — pasakė Auksė. Ji atidarė šaldytuvą ir ištraukė sumuštinį, suvyniotą į foliją. — Štai, paimkite. Iki autobusų stoties nueisite pėsčiomis. O jūsų sūnui, matyt, teks persikraustyti į tą dviejų kambarių butą Akropolio rajone. Ten yra vietos. Tiesa, be šviesiai žalių sienų.
Monika nieko neatsakė. Pasiėmė paltą, bet apsivilko jį kažkaip kreivai — viena rankovė užsirioglino ant nugaros. Susigrūdo kojas į batelius, net neužsisegė užtrauktukų. Paėmė sumuštinį — automatiškai, lyg miegodama.
Prie durų stabtelėjo ir atsisuko. Jos lūpos suvirpėjo.
— Ką aš dabar darysiu? — paklausė ji ne Auksės, o greičiau tuštumos.
— Myliu sūnų. Manau, tai vienintelis jūsų įgūdis, kuris tikrai veikia, — tyliai pasakė Auksė. — Tik patarčiau nustoti jį teisinti. Ir ieškoti jam naujų namų. Ne svetimų.
Durys užsitrenkė.
Auksė užsirakino spyną ir atsirėmė kakta į medinę apdailą. Ji kvėpavo giliai ir lėtai, klausydamasi, kaip laiptinėje tyla drumsčia tolstanti žingsnių kanonada. Širvydas atsargiai išlindo iš po stalo ir prisiglaudė jai prie kojų.
Po kelių mėnesių ji gavo oficialų popierių iš banko. Paskola buvo refinansuota vien jos vardu. Teismo procesas dėl turto padalijimo baigėsi greitai: Tadas gavo simbolinę kompensaciją, kurią, kalbėta, iškart išleido advokatui.
Monika daugiau niekada nepasirodė. Tik kartą, prieš pat Kalėdas, Auksė savo pašto dėžutėje rado atviruką be siuntėjo pavardės. Viduje buvo tik viena eilutė: „Atsiprašau. Kambarys jam neprireikė."
Auksė padėjo atviruką ant palangės šalia čiobrelių.
O pavasarį, kaip ir žadėjo, pasodino kieme braškę.
