Rūta stovėjo prie virtuvės lentynos ir lėtai suko rankomis kavamalę. Tas monotoniškas girgždėsys buvo vienintelis garsas bute. Už lango, Užupio kiemo gilumoje, kaštonas jau buvo pradėjęs mesti lapus ant šaligatvio. Ryto šviesa gulė ant parketo ilgais auksiniais ruožais, o ore vis dar tvyrojo mieguista ramybė. Šiandien buvo pirmoji jos laisva diena per tris savaites.
— Beje, Indrė po valandos atveš vaikus, — Dovydas numetė šią frazę, net nežiūrėdamas į ją.
Jis sėdėjo prie stalo ir mentele grandė apdegusį sūrio pyrago sluoksnį, kurį vakar pats ir padegė orkaitėje. Jo balsas skambėjo taip, lyg praneštų orų prognozę: abejingai, savaime suprantamai.
Rūtos pirštai užstrigo ant kavamalės rankenos. Girgždesys nutrūko. Ji atsargiai padėjo malūnėlį ant marmurinio stalviršio, šalia atidaryto „Paulig Classic“ pakelio. Atsisuko.
— Ne.
Dovydas pakėlė galvą. Jo ranka su mentele pakibo ore.
— Ką reiškia „ne“?
— Šiandien jie čia nebus. Aš turiu planų.
Jis lėtai padėjo mentelę ant lėkštutės ir nusišluostė rankas į virtuvinį rankšluostį. Jo veide atsispindėjo nuoširdus nesusipratimas, sumišęs su augančiu susierzinimu.
— Rūta, apie ką tu kalbi? Indrė jau išvažiavo. Jiems reikia, kad kas nors pabūtų su mažaisiais, kol ji su draugėmis dviem parom nuvažiuos į Druskininkus.
— Taigi tegul jos vyras ir pabūna. Arba samdo auklę. Aš šiandien ne auklė, Dovydai.
Jis atsistojo. Virtuvė staiga pasidarė ankšta. Už sienos kaimyno šuo pradėjo loti.
— Tai mano sesuo. Tai mūsų šeima, — jo balsas tapo žemesnis, sunkesnis. — Tu negali tiesiog pasakyti „ne“, kai šeimai reikia pagalbos.
— Šeima? — Rūtos pirštai susigniaužė aplink kavamalės pagrindą, bet balsą išlaikė lygų. — Ar tavo sesuo bent kartą paklausė, ar aš pavargusi? Ar ji pasiteiravo, gal aš irgi noriu į Druskininkus dviem parom? Gal aš tiesiog noriu vieną dieną pabūti viena, su knyga, be rėkimo ir be plastikinių žaislų, kuriuos paskui reikia rinkti iš po sofos?
— Na, dėl Dievo, Rūta, juk jie vaikai! Jie pažaidžia, pabėgioja. Kas čia blogo?
— Pabėgioja? — ji trumpai, sausai nusijuokė. — Praėjusį kartą tavo jaunėlis sūnėnas nupiešė žalią pabaisą ant miegamojo sienos permanentiniu markeriu. Vidurinysis sulaužė tą mažą Liudo bareljefą, kurį man padovanojo mama prieš pat mirtį. Vyriausiasis įmetė sumuštinį į mano nešiojamą kompiuterį. Dovydai, tai ne vaikai — tai uraganas. Ir tas uraganas kiekvieną kartą sunaikina mano vienintelę poilsio dieną.
Dovydas sunkiai atsiduso ir perbraukė ranka per plaukus. Jis nebuvo pratęs prie jos pasipriešinimo. Ilgus metus ji ištvėrė, kol jos kantrybės siūlas virto visai plonu plauku.
— Tai ko tu nori? Kad pasakyčiau Indrei, jog mano žmona virto savanaude? Kad ji pasikeitė per naktį?
Rūta priėjo prie lango. Kieme moteris su ryškiai raudonu šunimi ėjo link Vilnelės. Viskas ten, už stiklo, atrodė taip paprasta.
— Pasakyk jai tiesą, — ištarė ji, neatsisukdama. — Pasakyk, kad tavo žmona irgi pavargusi. Kad ji ne šaldytuvas, iš kurio galima bet kada pasiimti nemokamą auklę. Kad jos nuomonės niekas neklausia jau šešerius metus.
— Bet juk ji mano sesuo. Jai sunku. Trys vaikai. Tu negali…
— Aš galiu, — Rūta staigiai atsisuko. Jos akys buvo sausos ir šviesios. — Ir aš pavargau. Pavargau šveisti pirštų antspaudus nuo sienų. Pavargau aiškintis kaimynams, kodėl mūsų bute nuolat klykia trys vaikai. Pavargau atšaukti savo planus, nes tavo sesuo nori „valandėlei pailsėti“. Ji turi vyrą — tegul jis ir padeda. O tu baik mane versti būti nemokama aukle, kai manęs net nepaklausi!
Paskutinius žodžius ji jau šaukė. Už sienos kaimynas uždarė langą.
Ir tą akimirką suskambo durų skambutis. Ilgas, reikalaujantis, nekantrus. Trys trumpi signalai, kuriuos Rūta jau atpažino iš tūkstančio. Indrė niekada neskambindavo vieną kartą.
Dovydo veide nušvito palengvėjimas. Jis metė į ją greitą, triumfuojantį žvilgsnį — štai, dabar jau niekur nedingsi, dabar jau neatsisakysi — ir nuėjo link durų.
Spynos spragtelėjimas. Durų girgždesys. Ir tuoj pat koridorių užliejo triukšmas.
— Viskas, aš jau bėgu! — Indrės balsas buvo aukštas, skubantis, kvepiantis „Coco Mademoiselle“. — Vaikai, būkit geri, tetos klausykit! Aš iki vakaro! Nulėksim su mergom į spą, paskui vakare grįšiu.
Rūta lėtai išėjo iš virtuvės. Jos pado oda prilipo prie parketo ties ta vieta, kur praėjusį kartą buvo išlieta obuolių sultys.
Prie laiptinės durų stovėjo Indrė — pasidažiusi, sušukavusi, žvilganti. Už jos, tarpduryje, grūmėsi trys sūnūs: aštuonmetis bandė nuspausti lifto mygtuką lazda, šešiametis daužė plastikinį kibirėlį į kaimynų duris, keturmetis monotoniškai, garsiai žliumbė.
Dovydas stovėjo viduryje šito chaoso, šypsodamasis ta įtempta, kaltinančia šypsena.
Bet šiandien toji siena, kurią ji pati sau statė dvylika metų — kantrybės, tylaus paklusimo, „na, juk čia šeima“ — staiga sugriuvo.
Ji žengė žingsnį į priekį, atsistojo tarpduryje ir giliai įkvėpė. Ore sklandė kvepalų, prakaito ir vaikiškų saldainių mišinys.
— Indre, apsisuk ir išeik, — jos balsas buvo garsus, bet ne isteriškas. Jame buvo tiek metalo, kiek per visus tuos metus nebuvo girdėjęs net Dovydas. — Šiandien aš neprižiūrėsiu tavo vaikų.
Indrės šypsena užstrigo. Jos lūpos prasižiojo, bet žodžiai užstrigo gerklėje. Ji stovėjo ir mirksėjo, ranka vis dar laikydama automobilio raktelius.
— Kaip… ką?
— Girdėjai. Ieškok kitos auklės. Arba prašyk vyro. Aš baigiau.
Dovydas stovėjo priblokštas. Jo veidas išbalo, paskui paraudo.
— Rūta, ką tu darai?! — jis griebė jai už alkūnės.
— Paleisk, — ji ištraukė ranką. Jos pirštai drebėjo, bet ji žiūrėjo tiesiai jam į akis.
Indrė jau traukėsi atatupsta, tampydama vaikus už rankovių. Jos balse pasigirdo isteriškos gaidelės:
— Dovydai, ji išprotėjo! Susitvarkyk su savo žmona! Kaip ji gali taip elgtis su šeima?!
Laiptinėje liko tik sudaužyto kibirėlio barškėjimas ant laiptų ir nutolstantis vaikų klyksmas.
Dovydas užtrenkė duris. Jo žandikauliai buvo stipriai suspausti.
— Ką tu padarei? — jo balsas buvo šaltas, svetimas.
— Tai, ką reikėjo padaryti seniai, — Rūta atsirėmė nugara į sieną. Jos pirštai vis dar laikėsi už durų staktos krašto. — Paskambinsiu tau vėliau.
Jis stovėjo prieš ją, didelis, sutrikęs, jo lūpos be garso judėjo. Koridoriuje kvepėjo Indrės paliktais kvepalais, sumišusiais su apdegusio sūrio pyrago kvapu iš virtuvės.
Rūta nuėjo į miegamąjį ir uždarė duris.
Už sienos buvo girdėti, kaip Dovydas sunkiai atsisėdo ant taburetės virtuvėje. Paskui tyliai užsivėrė laukujės durys — išėjo. Virtuvėje kavamalei ant marmuro vis dar stovint, o pakuotėje kvepiant nesumaltai kavai.
