— Močiute, ar tu tikrai atidavei prosenelę, kad galėtum ilsėtis? — Kipras pasisuko nuo priekinės sėdės ir žiūrėjo tiesiai į mane. Dešimt metų, o ausys jau gaudo kiekvieną suaugusiųjų pusžodį.
Mašinoje pakvipo danišku sausainiu — Urtė jau ant galinės sėdės traiško trupinius. Važiavom iš senjorų namų. Už lango lėtai slinko spalvingi Kauno troleibusai. Lygiai prieš valandą mama atsisėdo prie stalo su savo kaimyne Aldona ir pareiškė, kad šiandien manęs nepriims, nes „moterys ruošiasi žaisti loto, o tu čia su savo klausimais“. Aš jai buvau atvežusi braškių — tų, kurių ji nemėgsta. Bet rankos pačios nusipirko, mat, braškės turguje kainavo eurą už stiklinę. O mama, pasirodo, jau turėjo planų.
— Ne, — iškošiau. — Aš ją apgyvendinau ten, kur šalia visada yra žmogus, jei jai pasidarytų bloga.
Kipras susiraukė, vėl taip, kaip tada, kai negali išspręsti galvosūkio.
— O kai tu pasensi, mama irgi tave ten atiduos?
Emilija žaibiškai įsikišo. Truktelėjo rankinį stabdį viduryje sankryžos.
— Gana tų kalbų! — balse jau virė ne juokai. — Girdėjai, ką sakiau? Nė žodžio daugiau apie tuos namus.
Urtė išsigandusi suspaudė sausainį. Trupiniai pabiro ant kėdutės. Aš nieko nepasakiau. Ir ne todėl, kad bijojau. Tiesiog aš pati nežinau, kas baisiau: vieną dieną atsidurti tame kambaryje su svetima lova, ar priversti dukrą taip išsekinti save, kad ji nebegalėtų normaliai gyventi — tik tam, kad įrodytų, jog myli.
Prieš dešimt mėnesių mama dar gyveno Šančiuose, mediniame name be lifto. Trečias aukštas, siaura virtuvėlė su sena dujine virykle, bufetas, kurį ji draudė pajudinti net tada, kai keitėme vamzdžius. Jai buvo aštuoniasdešimt aštuoneri, bet iki praėjusių metų ji pati tempdavo bulvių tinklą iš „Maximos“ ir pykdavo, jei aš bandydavau jai padėti nusiristi nuo laiptų. — Kol pati galiu užsidėti virdulį, nedaryk manęs invalide, — burbėdavo ji.
Buvau iš tų, kuri visur suspėja. Dirbau archyve keturias valandas per dieną, paskui pas mamą — pakeisti patalynės, išplauti grindų, pamatuoti spaudimą. Rytais prieš darbą atveždavau vaistų dėžutę, vakarais vėl grįždavau. Vienoje rankoje moliūgų sriuba stiklainyje, kitoje — tepalas nuo sąnarių skausmo. Būdavo, grįžtu namo apie dešimtą vakaro ir žiūriu, kaip automatinė skalbimo mašina baigia gręžti trečią kartą. Mano sūnus jau seniai gyvena Olandijoje, tad bute Žaliakalnyje — dviejuose kambariuose — tvyrojo tik mano pačios tyluma. Bet užmigti aš vis tiek negalėjau.
Viskas sugriuvo po tos nakties.
Vasario mėnesį mama atsikėlė į tualetą. Tiesiog paslydo ant šaltų plytelių. Telefonas liko ant virtuvės palangės. Ji gulėjo beveik penkias valandas, kol kaimynė pro radiatorių išgirdo silpną barbenimą. Duris atidarė meistras, o aš tuo metu dar bandžiau prisiskambinti iš autobusų stoties — mama neatsiliepė jau antrą valandą iš eilės.
Kai įbėgau, ji gulėjo prie baldų. Po galva — sofos pagalvėlė, kurią ji pati kažkaip nusitempė ant žemės. Plona naktinė suknelė, blauzdos pamėlusios. Ji pasakė tik tiek: — Nepradėk. Gyva gi.
Kauno klinikose praleidome savaitę. Lūžių nebuvo, tik didžiulė sumušimo vieta ant šlaunies, dehidratacija ir spaudimas du šimtai dvidešimt. Gydytoja, vartydama tyrimų lapus, tarė: — Vienos jos palikti nebegalima.
Pradžioje bandžiau derėtis su gyvenimu. Pasisiūliau mamą pasiimti pas save. — Būsi kaip lagaminas, pastatytas į laisvą kambarį, — atkirto ji ir demonstratyviai nusisuko į sieną. Tada įrengiau pavojaus mygtuką, padovanojau vaikštynę, palikau kaimynei atsarginį raktą. Bet tie žaisliukai nepadėjo. Mama pradėjo painioti dienas, rytinius vaistus išgerdavo vakare, sykį užmiršo ant ugnies pastatytą virdulį, kol jis visiškai pajuodo. Kitą kartą išėjo į laiptinę su šlepetėmis, įsitikinusi, kad eina į darbą — į kepyklą, iš kurios buvo išėjusi prieš trisdešimt metų.
Tada atsirado slaugytojos. Pirmoji Agnė ištvėrė du mėnesius. Mama nesileido perrengiama, kaltino ją vagiant cukrų, slėpė raktus, kartą trenkė jai šaukštu per plaštaką. Antroji išėjo po trijų savaičių. Trečiajai sutikus dirbti, aš jau skaičiavau, ar liks pinigų komunaliniams. Keturios valandos slaugos Kaune kainuoja beveik tiek pat, kiek visos mamos pensija.
Slapčia pradėjau naršyti internete. Į paiešką įvedžiau žodžius, nuo kurių man pačiai darydavosi bloga. Važinėjau po privačius pensionus. Viename koridoriuje jaučiausi taip, lyg ten dar gyventų ligoninės dezinfekcija. Kitame vienoje patalpoje stovėjo penkios lovos, viena šalia kitos, ir moteris prie lango monotoniškai kartojo tą pačią datą. O kai trečiajame administracijos atstovė pusvalandį pasakojo apie akcijas ir nuolaidas, bet nė karto nepaklausė, ar mama dar gali valgyti pati, aš užsidariau mašinoje aikštelėje ir dešimt minučių spaudžiau vairą, kol sustojo pirštai.
Galų gale radau nedidelius šeimos tipo namus už miesto. Ramučių gatvė, miško kvartalas, prie tako — suolelis po ąžuolu. Dvivietis kambarys, medicinos sesuo visą parą, gydytoja lanko du kartus per savaitę, vyksta atminties treniruotės. Kaina — aštuoni šimtai eurų per mėnesį. Brolis iš Klaipėdos pažadėjo pervesti porą šimtų. Dar dukra Emilija pridėdavo tiek pat. Likusią dalį surinkdavau iš mamos pensijos ir savo algos. Pirmoms išlaidoms išėjo pinigai, gauti pardavus mamos seną „Volkswagen Passat“ — septynerius metus stovėjusį garaže su priešais.
Kai mama turėjo gerą dieną, aš jai viską papasakojau. Ji ilgai žiūrėjo pro langą, paskui paklausė: — Ar tu pavargai?
— Ne.
— Nemeluok. Aš tave pažįstu.
Pradėjau pasakoti apie slaugytoją, kuri padės nusiprausti, apie valgomąjį, kuriame kiekvieną šeštadienį kepa bulvinius blynus, apie aptvertą kiemą su šiltnamiais. Ji klausėsi ir sukiojo mėlyno puodelio aselę — tą patį puodelį, iš kurio gėrė arbatą dar mano mokyklos laikais.
— Ar parvešit namo?
— Aišku.
Ji linktelėjo. O tada pasakė: — Maniau, kad iki galo gyvensiu savo bute.
Tą frazę aš nešiojuosi iki dabar. Ji skamba kaip durų trinktelėjimas.
Sekmadienį Emilija atvažiavo su vaikais. Mama jau sėdėjo apsirengusi paltą, nors mikroautobusiukas turėjo atvažiuoti tik pirmadienio rytą. Ant lovos stovėjo medžiaginis krepšys su chalatu, nuotraukomis ir tuo pačiu mėlynu puodeliu.
Urtė paklausė: — Prosenelė kur važiuoja?
Aš spėjau tik prasižioti. Emilija ištarė: — Į namus, kur ja rūpinsis.
Kipras iškart: — O kodėl ji negyvens pas močiutę Astą?
Emilija pažvelgė į mane, ir aš pamačiau, kaip jos lūpos sučiuožia į tą poziciją, kurią pažįstu nuo jos paauglystės.
— Nes močiutė Asta pagaliau nori pagyventi sau.
Mama sėdėjo prie pat ir spoksojo į grindis. Ji viską girdėjo.
Išsivedžiau dukrą į virtuvę. Ant palangės vis dar stovėjo neatidarytas obuolių uogienės stiklainis — kaimynės dovana. Mano balsas buvo duslus, bet aš jaučiau, kaip prie smilkinių tvinkčioja.
— Kam tu tai pasakei jai girdint?
— Bet juk tai tiesa. Tu pati sakei, kad nebegali.
— Negaliu ir noriu laisvės — ne tas pats, Emili.
Ji sukryžiavo rankas. — Aš tavęs nesmerkiu. Tik nereikia apsimesti, kad tau dabar neatsiras laisvo laiko. Aišku, atsiras. Nustosi du kartus per dieną važinėti per visą miestą. Galėsi išsimiegoti nešokinėdama prie kiekvieno skambučio. Nueisi pas gydytoją. Gal net kada nors trims dienoms nuvažiuosi pas draugę. Bet ar tu dėl to išvežei mamą?
— Aš radau vietą, kur ji negulės penkių valandų ant šaltų plytelių.
— Galėjai pasiimti ją pas save.
— Siūliau. Atsisakė. Ir net pas mane jai reikėtų nuolatinės priežiūros. Dvidvidešimt keturios valandos per parą.
Emilija sučiaupė lūpas. Per pastaruosius du mėnesius ji buvo atvažiavusi gal penkis kartus. Ne todėl, kad būtų bloga dukra. Ji turi darbą, du mažus vaikus, mikrobangę, kuri groja kaskart kitaip. Bet kodėl mano teisė nebetempti turi būti įrodinėjama tik tada, kai aš pati pradedu byrėti?
Ryte išvežiau mamą. Krepšys ant galinės sėdės, ji rankose laiko tą mėlyną puodelį, susisukusi į pledą, kuris kvepia mielėmis. Tyliai paklausė: — Emilija pyksta?
— Ne. Tik jaudinasi.
Mama nusišypsojo. — Jūsų šeimoje visi jaudinasi svetimomis rankomis.
Neturėjau ką atsakyti.
Pirmąsias savaites telefonas čirškė be perstojo. Mama skambindavo ir reikalaudavo parvežti, paskui užmiršdavo, kad skambino. Aš važiuodavau kas antrą dieną. Vežiau naminius kotletus, rankų kremą nuo išsausėjimo, atsinešiau seną prieškambario kilimėlį, kad kambarys būtų minkštesnis. Maždaug po mėnesio viena slaugytoja, vardu Ieva, pasakė: — Jūsų mama šiandien pati paprašė jogurto. Vaistus sumaišėm su juo, ir nurijo neužspringusi.
Netrukus mama susidraugavo su kambarioke Aldona. Jiedvi kartu žiūrėdavo „Kantrybės angelus“ ir ginčydavosi, atidaryti langą ar ne. Vieną kartą radau jas susikibusias už parankių prie stalo. Mama papurtė per petį: — Eik, eik, pas mus loto turnyras. Tu trukdai.
Išėjau į koridorių. Už lango kažkas šienavo žolę. Kvapas buvo šiltas, vasaros pradžios. Prispaudžiau kumštį prie lūpų. Palengvėjimas ir gėda susiliejo į vieną gumulą gerklėje. Kaip galima jausti palengvėjimą, kai motina lieka už tų durų?
Po kelių mėnesių Emilija vis dėlto atvežė vaikus. Į kiemą. Mama tą dieną buvo apsiavusi skirtingas šlepetes, bet šypsojosi. Kipras prisitraukė prie mano alkūnės ir tyliai uždavė tą klausimą, prie kurio aš vis grįžtu mintimis.
Dabar mama tuose namuose gyvena jau septynis mėnesius. Aš atvažiuoju du ar tris kartus per savaitę. Per šventes pasiimu parai, jei jaučiasi gerai. Kartais po poros valandų ji jau prašosi atgal. Pavargsta nuo laiptų, nuo to, kad vaikai bėgioja, kad televizorius rodo ne tą kanalą. Nuo svetimos aplinkos.
Emilija dabar perveda tuos du šimtus eurų kas mėnesį. Bet karts nuo karto, kai susitinkame, ji numeta: — Gerai, kad tu dabar nors gyveni.
Jos balse tai skamba kaip priekaištas. Tarsi mano gyvenimas būtų apmokėtas mamos vienatve.
Aš suprantu, iš kur tai. Jai baisu matyti savo močiutę silpną. Dar baisiau įsivaizduoti, kad kada nors tokia tapsiu aš. Tikriausiai lengviau pasakyti, kad motina pasirinko laisvę, nei pripažinti: kartais meilės ir noro neužtenka, kad užtikrintum labai senam žmogui nuolatinę saugią aplinką namuose.
Bet man vis tiek skauda, kad vaikams ji pakišo būtent tą versiją. Ne „prosenelei reikia nuolatinės pagalbos“. Ne „mes radome jai saugią vietą“. O „močiutė Asta nori pagyventi sau“.
Vakar vežiausi iš turgaus agrastų. Planavau išvirti kisielių — mamos mėgstamiausią. Bet prie vairo pagalvojau, kad jau dvi savaites ji neatsimena, kas yra kisielius. Staiga pajutau, kaip akys pradeda perštėti, ir turėjau sustoti šalikelėje.
Kai grįžau namo, radau paliktą raštelį nuo Emilijos ant šaldytuvo: „Mama, trečiadienį galiu pavėžėti tave pas močiutę. Paimsiu po darbo. Bučkis, E.“ Aš užviriau virdulį, įsipyliau arbatos į mėlyną puodelį — ne tą, o savo, visiškai baltą. Ir išgėriau jį stovėdama. Nieko neplanavau. Tiesiog stovėjau ir galvojau, ką darys Kipras, kai Emilija ateis jo pasiimti į darželį po trisdešimties metų. Ar jis irgi paklaus: „Mama, ar tu mane ten atiduosi?“ O gal tada jo žmona pirks jam braškių, kurių jis nemėgsta, ir važinės per du miesto galus su sriubos stiklainiu, tikėdamasi, kad to pakaks.
