— Viskas! Išeinu! — sušuko Rasa, karštligiškai mesdama drabužius į didžiulį kelioninį krepšį. — Gerai, kad už tavęs neištekėjau!
— Čia tikrai gerai, — ramiai atsakė Tomas, stovėdamas tarpduryje. — Būtų buvę daugiau popierių ir daugiau problemų.
— Iškviesk taksi. Ir nunešk krepšius.
Tomas nesiginčijo. Paskambino taksi, apsiauvė sportbačius ir nešė sunkius krepšius paskui ją laiptais žemyn. Rasa visą kelią murmėjo, kad jis šaltas, užsispyręs, nemoka mylėti, o ji dar susiras žmogų, kuris ją vertins.
Kai taksi pajudėjo nuo daugiabučio Kaune, Tomas mostelėjo ranka ir liko stovėti šaligatvyje.
— Na ką, Tomai? — paklausė kaimynas Vytautas, priėjęs iš kiemo pusės. — Čia trumpam išleidai ar visam laikui?
— Visam.
Vytautas linktelėjo.
— Eik viršun, skusk bulves. Aš nubėgsiu į parduotuvę. Pasėdėsim, papasakosi.
Bute buvo tylu. Rasa išsinešė daiktus, bet paliko ore nuovargį. Tomas nuėjo į virtuvę, pradėjo skusti bulves, supjaustė svogūną, šaldytuve rado du vakarykščius kotletus.
Vytautas grįžo su buteliu, marinuotais agurkais ir gabalėliu rūkytos šoninės.
— Už ką? — paklausė pakeldamas stikliuką.
— Už gerai apskrudusias bulves.
— Už tai tikrai verta.
Jie valgė prie mažo virtuvės stalo. Bulvės pavyko traškios. Kurį laiką abu tylėjo. Tada Vytautas atsiduso.
— Ir kodėl šį kartą?
— Charakteriai nesutapo.
Vytautas kreivai šyptelėjo.
— Tau keturiasdešimt septyneri. Viena oficiali žmona. Paskui kiek moterų? Ir su visomis charakteriai?
Tomas neatsakė.
Jis turėjo normalų gyvenimą. Gerą darbą, butą, automobilį, santaupų. Bet niekada neturėjo to paprasto jausmo, kad vakare grįžti ne tik į patalpas, o pas žmogų.
— Mano sūnėnas dirba vienoje įmonėje, — tarė Vytautas. — Jie poras pagal charakterį parenka. Be nuotraukų. Be vardų. Be amžiaus. Tik testai.
— Mokslinė piršlyba?
— Juokis, bet sako, kad veikia.
— Ir kiek kainuoja?
— Penkiasdešimt eurų testas, penkiasdešimt susitikimas.
Tomas nusijuokė.
— Sumokėti šimtą eurų už moterį be vardo?
— Tu jau bandei su vardais. Kaip sekėsi?
Po dviejų savaičių, kai buto tyla pasidarė per sunki, Tomas paskambino.
Biuras buvo miesto centre. Jaunas vaikinas, Mantas, davė jam testą. Klausimai buvo nepatogūs. Ne apie mėgstamą maistą, o apie ginčus, tylą, atsiprašymą, baimę prisirišti.
Tomas atsakinėjo sąžiningai. Kartais per daug.
Po savaitės jam paskambino.
— Šeštadienį penktą, prie dramos teatro. Ant suoliuko prie liepų. Rankoje laikysite mūsų lankstinuką. Ji taip pat.
Šeštadienį Tomas ilgai rinkosi marškinius. Nusipirko vieną rožę. Viena atrodė pakankamai drąsu, bet ne kvaila.
Prie teatro jis atėjo anksčiau. Suoliukas buvo tuščias. Tada pamatė moterį su tokiu pačiu lankstinuku. Ji stovėjo nugara, žiūrėjo į afišas.
Tomas priėjo, ištiesė rožę ir pasakė:
— Atsiprašau, ar jūs kartais ne manęs laukiate?
Moteris atsisuko.
— Tomai?
— Lina?
Tai buvo jo buvusi žmona. Pirmoji ir vienintelė. Moteris, su kuria jis gyveno pusantrų metų ir išsiskyrė prieš dvidešimt penkerius metus, nes abu buvo jauni, išdidūs ir nemokėjo kalbėti be kaltinimų.
Lina pažvelgė į jo lankstinuką, paskui į savąjį.
— Man sakė, kad surado vyrą, kuris idealiai man tinka.
Tomas paėmė abu lankstinukus ir įmetė į šiukšliadėžę.
— Matyt, algoritmas mėgsta senas istorijas.
Lina nusijuokė. Tas juokas jam priminė ankstyvą rytą jų pirmame mažame bute.
— Ką čia veiki?
— Ieškau žmogaus, su kuriuo pagaliau pavyktų.
— Ir gavai mane?
— Gal sistema nusprendė, kad nebaigėme.
Jie ėjo Laisvės alėja. Iš pradžių kalbėjo lengvai, tada vis rimčiau. Lina papasakojo, kad po jo ištekėjo dar kartą, susilaukė sūnaus, vėliau išsiskyrė. Dirbo mokykloje, gyveno ramiai, bet kartais ramybė būdavo per tyli.
Tomas papasakojo apie moteris po jos. Apie tuos pačius pabaigos žodžius: “nesutapo charakteriai”.
— O mes? — paklausė Lina. — Kodėl tada nesutapome?
Tomas sustojo.
— Nes buvau kvailas. Maniau, kad ginčas reiškia klaidą. O gal tai reiškė, kad nemokėjome vienas kito išgirsti.
Lina nuleido akis.
— Aš irgi laukiau, kad suprasi pats. O paskui pykau, kai nesuprasdavai.
Vakare jie užėjo į mažą restoraną. Užsisakė putojančio vyno.
— Už ką? — paklausė Lina.
— Už aklą pasimatymą su žmogumi, kurio per ilgai nemačiau teisingai.
Ji švelniai palietė taurę prie jo taurės.
— Ir už tai, kad šį kartą neskubėtume nei mylėti, nei bėgti.
Jie nesusikraustė. Neskubėjo. Susitikinėjo. Mokėsi kalbėtis. Pirmas ginčas buvo beveik juokingas savo senumu — tie patys tonai, tie patys norai užsidaryti. Bet Tomas liko.
— Aš dabar norėčiau išeiti, — prisipažino.
— Tada pasėdėk, kol tas noras praeis, — pasakė Lina.
Jis pasėdėjo.
Po kelių mėnesių ji pasakė:
— Jei nebūtume išsiskyrę, dabar būtų sidabrinės vestuvės.
Tomas paėmė jos ranką.
— Tada turėkime sidabrinę pradžią.
Po metų jie susituokė dar kartą. Kukliai. Su artimiausiais žmonėmis. Vytautas pasakė tostą, kad bulvės kartais gali išgelbėti vyro gyvenimą, jeigu prie jų atsiranda protingas draugas.
Tomas žiūrėjo į Liną ir suprato: gyvenimas ne visada atsiunčia naują meilę.
Kartais jis grąžina senąją, tik vėliau, kai žmogus jau moka ne tik įsimylėti, bet ir pasilikti.
🔥 Skaitykite tęsinį komentaruose ir nepamirškite parašyti, ar istorija pateisino jūsų lūkesčius.