— Tavo mama mums trukdo, — pasakė Mantas, padėdamas šakutę prie lėkštės taip, lyg būtų paskelbęs galutinį nuosprendį.

Antradienio vakarienė trijų kambarių bute Vilniaus Žirmūnuose sustingo. Aistė nuleido akis. Jos mama, Regina Kazlauskienė, ramiai gėrė arbatą. Jai buvo šešiasdešimt dveji, ji turėjo trumpą tvarkingą šukuoseną ir buvusios vyriausiosios buhalterės laikyseną: tiesią, tvirtą, nepasiduodančią triukšmui.

Mantas įsidrąsino.

— Mes susituokę dvejus metus. Dvejus. O gyvename su tavo mama. Ji komentuoja, kaip aš plaunu grindis, kodėl palikau šviesą koridoriuje, kada žiūriu televizorių. Aš čia nesijaučiu šeimos galva.

Regina padėjo puodelį.

— Šeimos galva?

— Nereikia kabinėtis prie žodžių. Mums reikia savo erdvės. Privatumo. Jauna šeima negali nuolat taikytis prie uošvės.

Aistė tyliai tarė:

— Mantai, gal ne taip…

— O kaip? Aiste, pasakyk ir tu.

Ji sutriko.

— Mama… gal tikrai būtų gerai pagyventi atskirai. Ne todėl, kad tu bloga. Tiesiog mums reikia savo gyvenimo.

Regina linktelėjo.

Mantas prieš dvejus metus atsikraustė su dviem krepšiais ir dideliu pasitikėjimu savimi. Greitai priprato prie pilno šaldytuvo, apmokėtų sąskaitų, paruoštos vakarienės ir to, kad skalbiniai kažkaip patys atsirasdavo sulankstyti. Jis nusipirko automobilį lizingu ir draugams pasakodavo, kad “namuose reikia turėti stuburą”.

— Supratau, — pasakė Regina. — Rytoj išsikraustote.

Mantas sutriko.

— Ką?

— Jums reikia erdvės. Ją gausite.

— Bet čia jūsų butas.

— Mantai, kai registravaisi šiuo adresu, ar skaitei dokumentus?

Aistė išblyško.

Regina nuėjo į svetainę ir grįžo su mėlynu aplanku. Pirmame dokumente buvo nurodyta, kad butas Žirmūnuose priklauso jos seseriai, gyvenančiai Hamburge. Regina turėjo teisę gyventi iki gyvos galvos.

Kitas dokumentas buvo apie dviejų kambarių butą Pašilaičiuose. Savininkė — Aistė. Močiutės dovana, gauta iki santuokos.

— Mama… tu sakei, kad tas butas išnuomotas.

— Buvo. Sutartis baigėsi praeitą savaitę. Norėjau jums įteikti raktus per vestuvių metines. Bet kadangi mano buvimas tapo tokia našta, kraustysitės rytoj.

Mantas bandė susigrąžinti balsą.

— Tai mes ten gyvensime?

— Taip. Mokėsite nuomą. Septynis šimtus eurų per mėnesį plius komunaliniai. Butas yra asmeninė Aistės nuosavybė.

— Mokėti žmonai?

— Mokėti savininkei. Arba ieškokis būsto pats.

Naktį bute skambėjo dėžės ir lipni juosta. Aistė verkė, paskui pyko.

— Mama mus dvejus metus išlaikė, o tu nusprendei ją išvaryti?

— Aš nežinojau!

— Nežinojai, bet kalbėjai kaip savininkas.

Kitą rytą Regina prižiūrėjo kraustymąsi labai tiksliai.

— Šitas servizas mano. Šitie rankšluosčiai sesers. Šitas puodas lieka. Mantai, tavo daiktai štai ten. O puikybę gali vežtis atskirai, jai prireiks didelės dėžės.

Butas Pašilaičiuose buvo mažas, bet jaukus. Mantas kiekvieno mėnesio dešimtą dieną pervesdavo nuomą. Prie jos prisidėjo komunaliniai, automobilio įmoka, maistas. Penktadienio alūs su draugais baigėsi. Jis ėmė papildomą darbą. Aistė išmoko virti sriubą ir planuoti pirkinius.

Po trijų mėnesių ji pasakė:

— Mama buvo teisi. Mes nebuvome savarankiški.

Mantas ilgai tylėjo.

— Aš buvau išlaikytinis su karūna.

Per Kalėdas Regina pakvietė juos vakarienės. Mantas atnešė baltų lelijų.

— Ačiū už pamoką, — tarė jis.

Po vakarienės Regina padėjo ant stalo voką. Viduje buvo visos trijų mėnesių nuomos įmokos.

— Man nereikėjo pinigų. Man reikėjo pamatyti, ar sugebate atsakyti už savo žodžius. Sugebate. Nusipirkite normalią sofą.

Mantas nuleido galvą.

Regina šyptelėjo.

— Ir atsimink: uošvė kaip mokesčių inspekcija. Jei viskas tvarkinga, jos beveik nematai. Jei pradedi gudrauti — ateina patikrinimas.

Aistė nusijuokė.