Penkiolika metų Aldona gyveno viena. Visiškai viena, tyloje, kurią ilgainiui pradėjo laikyti ne vienatve, o ramybe.

Po skyrybų, būdama keturiasdešimt penkerių, ji neskubėjo kurti naujų santykių. Ne todėl, kad ilgai gedėjo buvusio vyro. Ji tiesiog buvo pavargusi nuolat taikytis prie kito žmogaus.

Per daugelį metų namai tapo tokie, kokių ji norėjo. Puodelis likdavo ten, kur buvo padėtas. Rankšluosčiai kabėjo tvarkingai. Televizoriaus pultelis visada gulėjo ant staliuko.

Kai Aldonai sukako šešiasdešimt, ji sutiko Vytautą.

Jam buvo šešiasdešimt dveji. Jis mokėjo klausytis, rengėsi tvarkingai ir atrodė dėmesingas.

Po kelių mėnesių pasiūlė persikelti pas ją.

„Dviese bus linksmiau.“

Pirmosios savaitės buvo malonios. Jie kartu vakarieniavo, žiūrėjo filmus ir ilgai kalbėdavosi.

Paskui Vytautas apsiprato.

Jis palikdavo puodelius visur: ant stalo, palangės, prie lovos ir net vonioje. Kojinės gulėdavo ant sofos, po kėdėmis ir kartą net ant virtuvės stalo.

„Galėtum iš karto įdėti puodelį į indaplovę?“ prašydavo Aldona.

„Žinoma. Pamiršau.“

Jis pamiršdavo kasdien.

Televizorius skambėjo taip garsiai, kad Aldona girdėjo jį miegamajame. Vytautas sumažindavo garsą kelioms minutėms, o paskui vėl padidindavo.

Jis eidavo miegoti po vidurnakčio ir keldavosi beveik per pietus. Aldona buvo įpratusi keltis septintą, tačiau dabar savo namuose vaikščiojo tyliai, kad jo nepažadintų.

Pavasarį kaimynė paklausė:

„Atrodai pavargusi. Ar viskas gerai?“

Aldona atsakė, kad prastai miega.

Ji nemokėjo paaiškinti, kad svetimi įpročiai pamažu užėmė visą jos namų erdvę.

Vasarą pasiūlė kelias dienas praleisti prie jūros.

„Nuvažiuokime į Nidą. Noriu pailsėti.“

Vytautas susiraukė.

„Kam? Turiu sodybą. Reikia kasti bulves.“

„Aš kalbu apie atostogas.“

„Nekalbėk nesąmonių. Bulvės svarbiau.“

Aldona giliai įkvėpė.

„Tada važiuosiu viena.“

Tą vakarą Vytautas atsistojo tarpduryje.

„Arba važiuoji su manimi ir padedi, arba turėsiu pagalvoti, ar šie santykiai turi prasmę.“

Aldona pažvelgė į jį.

„Gerai.“

„Ką reiškia gerai?“

„Pagalvok.“

Vytautas nusijuokė.

„Sugriausi santykius dėl bulvių?“

„Ne. Dėl to, kad visi tavo norai yra svarbūs, o manieji tau atrodo kvaili.“

„Tu perdedi.“

„Taip sakai kiekvieną kartą, kai ko nors paprašau.“

Kitą rytą jis elgėsi taip, lyg pokalbio nebūtų buvę.

„Penktadienį išvažiuojame anksti.“

Aldona padėjo ant stalo tuščią dėžę.

„Tu išvažiuosi šiandien. Su savo daiktais.“

Vytautas iš pradžių nepatikėjo.

Tada pradėjo ją kaltinti. Ji esanti nedėkinga, per ilgai gyvenusi viena ir nebemokanti prisitaikyti. Jos amžiuje reikėtų džiaugtis, kad vyras apskritai nori būti šalia.

Aldona pajuto, kaip išnyksta paskutinė abejonė.

„Aš neprivalau būti dėkinga vien todėl, kad vyras nori gyventi mano bute.“

„Kitas vyras tavo taisyklių neištvers.“

„Tada kito nebus.“

Vytautas susikrovė du krepšius. Dalį drabužių paliko spintoje, tikėdamasis sugrįžti.

Aldona viską sudėjo į dėžes, liepė pasiimti ir pakeitė durų spyną.

Pirmą naktį viena ji ilgai nemiegojo.

Klausė savęs, ar nebuvo per griežta. Gal kelios kojinės ir garsus televizorius yra nedidelė kaina už gyvenimą dviese? Gal šešiasdešimties jau nereikia tiek reikalauti?

Ryte ji pabudo septintą.

Nereikėjo vaikščioti tyliai. Nereikėjo laukti, kol kas nors atsikels. Ji atidarė langą ir pirmą kartą per daugelį mėnesių giliai įkvėpė.

Tada suprato, kad išsiskyrė ne dėl puodelių.

Ji išsiskyrė todėl, kad savo namuose pamažu buvo nustojusi būti savimi.

Tą pačią dieną užsisakė kelionę prie jūros.

Išvyko viena.

Vaikščiojo paplūdimiu, skaitė ir valgė tada, kai pati norėjo. Susipažino su keliomis panašaus amžiaus moterimis, kurios taip pat keliavo vienos.

Jos juokėsi iš minties, kad moteris be vyro būtinai turi būti nelaiminga.

Grįžusi Aldona rado Vytauto žinutes.

Iš pradžių jis kaltino ją. Vėliau atsiprašė. Galiausiai pažadėjo pasikeisti.

Aldona atsakė:

„Aš paprašiau tavęs išeiti ne dėl puodelių. Paprašiau todėl, kad mane išgirdai tik tada, kai netekai savo patogumo.“