Vaikų globos namų vadovė Rūta vėl nepatenkinta pažvelgė į vartus.
— Tas rainas katinas ir vėl čia. Jau beveik mėnuo.
Katinas pasirodydavo kas rytą prieš septynias. Jis neieškojo maisto šiukšliadėžėse ir nesistengė patekti į kiemą. Atsisėsdavo po senu klevu, uodegą apsivydavo aplink baltas letenas ir žiūrėdavo į pastato duris.
Nauja auklėtoja Gabija manė, kad jis kažko laukia.
— Jis laukia maisto, — atsakydavo Rūta. — Vaikai jį šeria.
Vaikai pavadino katiną Imbieru. Nešdavo jam duonos, mėsos ir vandens. Jis pavalgydavo, bet nuo vartų nepasitraukdavo.
Pamatęs devynmetį Mantą, Imbieras visada atsistodavo.
Mantas į globos namus pateko po močiutės, kuri jį augino, mirties. Motina gyveno nežinia kur, tėvo jis nepažinojo. Berniukas beveik nekalbėjo, nedalyvavo žaidimuose ir laikė kuprinę prie lovos, tarsi bet kada ruoštųsi išvykti.
Vieną popietę Gabija išgirdo jį prie tvoros.
— Pūki… ar tai tikrai tu?
Katinas priėjo, įkišo leteną tarp virbų, o Mantas ją palietė.
— Tu jį pažįsti?
Berniukas išsigando.
— Jis tik panašus į mūsų katiną.
Vėliau papasakojo, kad Pūkius miegodavo jo lovoje, lydėdavo iki mokyklos ir laukdavo laiptinėje. Po močiutės mirties butą tvarkęs giminaitis išleido katiną į lauką.
Senasis namas buvo kitame miesto gale.
— Kaip jis galėjo tave surasti?
— Jis visada žinodavo, kur aš.
Rūta nesutiko priimti gyvūno.
— Turime taisykles, patikras ir alergiškų vaikų. Negalime keisti tvarkos dėl vienos istorijos.
Gabija nuvežė katiną pas veterinarą. Jis buvo sulysęs, jo letenų pagalvėlės nutrintos, šone matėsi sena žaizda. Veterinaras rado mikroschemą.
Registruota savininkė buvo Manto močiutė.
Rūta perskaitė pažymą.
— Vadinasi, jis tikrai Manto. Tačiau pastate gyventi negali.
Tą naktį kilo audra. Imbieras liko po klevu.
Po vidurnakčio Manto lova buvo tuščia.
Gabija rado jį už vartų. Berniukas laikė katiną po striuke.
— Aš nenorėjau pabėgti, — pasakė. — Jis manęs ieškojo. Negalėjau palikti jo vieno.
Rūta viską girdėjo.
Kitą rytą ji pakvietė ūkvedį Darių.
— Pastatyk po klevu šiltą namelį. Tokį, kad neperlytų.
Vaikai atnešė antklodę, nudažė dubenėlius, o veterinaras pasiūlė nemokamai paskiepyti katiną.
Pūkius liko kieme.
Mantas ėmė keistis. Jis pradėjo pusryčiauti su kitais, lankė dailės užsiėmimus ir sutiko kalbėtis su psichologe.
Papasakojo, kad močiutė ilgai sirgo. Katinas gulėdavo šalia, kai Mantas naktimis bijodavo.
— Jis negalėjo nieko sutvarkyti, — sakė berniukas. — Bet jis likdavo.
Kiti vaikai taip pat pamėgo Pūkių. Emilija jam skaitydavo. Jokūbas pasakodavo apie brolį. Mažoji Ugnė palikdavo namelyje šeimos piešinius.
Po kelių mėnesių Mantą pradėjo lankyti pora, norėjusi tapti globėjais. Lina ir Paulius gyveno name už miesto, turėjo sodą ir seną šunį.
Per trečią susitikimą Mantas paklausė:
— Ar pas jus gali gyventi katinas?
Paulius nusišypsojo.
— Mūsų šuo toks senas, kad tikriausiai paprašys katino padėti užlipti ant sofos.
Mantas nusijuokė.
Procesas truko ilgai. Berniukas nuolat tikrino, ar jie nepersigalvos. Klausė, ar jį grąžins dėl blogo pažymio, pykčio ar katino subraižytų baldų.
— Šeima nėra prizas už tobulą elgesį, — pasakė Lina. — Šeima mokosi neišeiti, kai sunku.
Išvykimo dieną visi vaikai susirinko prie vartų. Pūkius garsiai kniaukė dėžėje, kol Mantas pasiėmė jį ant kelių.
Rūta perdavė dokumentus.
— Saugok jį.
Mantas paglostė katiną.
— Jis pirmas saugojo mane.
Automobiliui išvažiavus, namelis po klevu liko tuščias. Rūta neleido jo išardyti.
Virš durų pakabino lentelę:
„Čia laukė tas, kuris nepamiršo.“
Nuo tos dienos globos namuose niekas nebesakė vaikams, kad jie greitai pamirš savo gyvūnus, namus ar žmones.
Jie suprato, kad prisiminimas ne visada trukdo pradėti iš naujo.
Kartais būtent jis parodo kelią į vietą, kurioje vėl galima jaustis savu.