— Vadinasi, aš čia blogasis? Šitas butas mano, supratai?
Tomas grįžo su policija, įsitikinęs, kad pareigūnai privers žmoną jį įleisti. Po mažiau nei valandos jie išsivedė patį Tomą.
Aistė gamino vakarienę, kai trenkėsi durys. Vyras perėjo koridoriumi šlapiais batais.
— Yra ko valgyti?
— Vakarienė tuoj bus.
— Tau viskas visada tik tuoj.
Jis įjungė televizorių ir atidarė alaus skardinę. Aistė žinojo eigą. Pirmiausia triukšmas. Tada smulki pastaba. Galiausiai ginčas dėl bet ko.
Butas priklausė jai. Ji jį nusipirko dar prieš santuoką, daug metų dirbdama vaistinės vedėja ir taupydama pradiniam įnašui.
Tomas atsikraustė su keliais krepšiais. Iš pradžių sakydavo „tavo namai“. Netekęs darbo pradėjo sakyti „mūsų“, o vėliau — „mano“.
— Aš čia sienas dažiau. Aš spintelę pakabinau. Be manęs nieko nesugebėtum.
Aistė mokėjo paskolą, komunalinius mokesčius ir beveik visas išlaidas.
Tą vakarą Tomas ieškojo banko kortelės.
Traukė stalčius, mėtė popierius ir kaltino žmoną.
— Kur paslėpei?
— Vakar ją turėjai.
— Nekalbėk su manimi tokiu tonu.
Jis sugriebė jos ranką.
— Paleisk.
— O kas bus?
— Kviesiu policiją.
Tomas nusijuokė.
— Pats iškviesiu. Pažiūrėsim, ką išmes iš mano buto.
Jis paskambino ir pareiškė, kad žmona slepia dokumentus, neleidžia naudotis kambariais ir neteisėtai bando jį iškeldinti.
Aistė ištraukė pirkimo sutartį.
— Butas mano. Pirktas iki santuokos.
Tomas išplėšė dokumentus.
— Viskam pasiruošei. Kokia gudri.
Policininkai atvyko jam dar tebešaukiant. Aistė parodė nuosavybės dokumentus, paskolos įmokas ir žinutes.
Pareigūnas paaiškino:
— Savininkė yra jūsų žmona. Tolimesnis gyvenimas ir iškeldinimas sprendžiami teisės nustatyta tvarka.
— Aš čia deklaruotas!
— Deklaracija nesuteikia nuosavybės.
Tomas pradėjo keiktis. Policininkas paprašė asmens dokumento.
Patikrinus duomenis paaiškėjo, kad Tomas ieškomas dėl neatvykimo į teismą. Jis buvo įtariamas pardavęs svetimą statybinę įrangą ir ignoravo šaukimus.
Aistė buvo radusi laiškus garaže. Tomas sakė, kad tai nesusipratimas, ir liepė nesikišti.
— Čia klaida, — tarė jis. — Aiste, pasakyk, kad viską sutvarkiau.
— Nieko nesutvarkei.
— Tu žinojai?
— Mačiau laiškus.
— Ir tylėjai?
— Kai klausiau, sakei, kad tai ne mano reikalas.
Pareigūnai pranešė, kad jis turės vykti kartu. Tomas bandė trauktis į kambarį, bet buvo sustabdytas.
— Ji mane pakišo!
Aistė atsakė:
— Tu pats juos iškvietei.
Po jo išvykimo ji atsisėdo virtuvėje. Vakarienė atšalo. Pirmą kartą tyla neatrodė kaip pertrauka prieš naują ginčą.
Kitą rytą Aistė susisiekė su advokate. Pradėjo skyrybų procesą, išsaugojo žinutes, nufotografavo sugadintus daiktus ir paprašė kaimynės liudijimo.
Tomas siuntė žinutes per savo motiną. Vieną dieną atsiprašinėjo, kitą kaltino Aistę sunaikinus jo gyvenimą.
— Dabar jam reikia paramos, — sakė motina.
— Jam reikia atsakyti už savo veiksmus.
Baudžiamojoje byloje Tomas gavo bausmę ir turėjo atlyginti žalą. Skyrybų metu reikalavo dalies buto už remontą.
Galėjo parodyti tik kelių dažų skardinių ir čiaupo čekius.
Kai vėliau atėjo pasiimti daiktų lydimas kito žmogaus, sustojo tarpduryje.
— Po visų metų elgiesi su manimi kaip su svetimu.
— Svetima savo namuose buvau aš.
— Tu pasikeitei.
— Nustojau manyti, kad baimė yra normali santuokos dalis.
Tomui išėjus, Aistė pakeitė virtuvės stalą. Senojo paviršiuje buvo gilus įtrūkimas nuo smūgio per vieną konfliktą.
Ilgai jį laikė, nes tada Tomas trenkė ne jai.
Vėliau suprato, kad tai nėra paguoda.
Nereikia laukti, kol grėsmė taps dar didesnė.
Nereikia įrodinėti, kad tavo baimė verta dėmesio.
Dokumentuose butas visada priklausė Aistei.
Tačiau tik uždariusi duris po Tomo ji pajuto, kad namai vėl priklauso ir jos gyvenimui.