— Pažiūrėk, kaip pasipuošė, — sumurmėjo ponia Ona, kai Austėja išėjo iš namo. — Tikriausiai skuba pas kokį vaikiną. Jokių rūpesčių.
— Skraido per gyvenimą kaip drugelis, — pritarė kita kaimynė. — Pasidažo ir dingsta iki vakaro.
Austėja joms nusišypsojo.
— Labas rytas!
Tada nuskubėjo į autobusą.
Prieš paskaitas ji valydavo nedidelę parduotuvę. Pardavėja ją įleido.
— Truputį vėluoju, bet iki atidarymo viską suspėsiu.
— Tavimi pasitikiu.
Austėja studijavo socialinę pedagogiką. Vakare dirbo kavinėje, o naktimis rašė įvairius darbus už pinigus.
Suskambo telefonas.
— Austėja? Man labai reikia matematikos referato iki pirmadienio.
Ji trumpai pagalvojo.
— Atsiųskite medžiagą. Padarysiu.
Po paskaitų Austėja nuvažiavo į vaikų globos namus. Apsauginis pasisveikino.
— Emilija tavęs laukia kieme.
Mergaitė sėdėjo viena. Austėja tyliai priėjo ir uždengė jai akis.
— Atspėk.
— Austėja!
Emilija apsikabino seserį.
— Kada mane pasiimsi? Tu pažadėjai.
— Pirmadienį posėdžiaus komisija. Turiu du oficialius darbus, stipendiją ir butą. Kai tik patvirtins globą, grįši su manimi.
— Rytoj ateisi?
— Būtinai.
Prieš trejus metus seserys neteko tėvų. Austėjai tada buvo devyniolika, Emilijai — ketveri. Vyresnioji dar negalėjo oficialiai ja pasirūpinti.
Nuo tada Austėja gyveno vienu tikslu.
Tėvų butą iškeitė į mažesnį netoli globos namų, dirbo, mokėsi ir taupė.
Tą vakarą namo grįžo vėlai. Atsidarė kompiuterį ir pradėjo rašyti užsakytą darbą. Už gautus pinigus norėjo nupirkti Emilijai lovą.
Po kelių savaičių abi išėjo iš laiptinės. Austėja pataisė sesers palaidinę.
— Labas rytas!
— Labas rytas, — pasakė Emilija.
Kaimynės nustebusios žiūrėjo.
— Iš kur atsirado tas vaikas?
— Turbūt pagimdė labai jauna ir laikė pas tėvus.
Jos nežinojo, kad mergaitė buvo Austėjos sesuo ir kad tą rytą ji pirmą kartą ėjo į naują darželį iš savo tikrų namų.
Praėjo keli mėnesiai. Butas prisipildė piešinių, žaislų ir juoko. Pinigų vis dar trūko. Austėja kartais užmigdavo prie kompiuterio.
Tačiau Emilija jau buvo šalia.
Vieną pavasario dieną kaimynės jas sustabdė.
— Austėja, norime atsiprašyti. Apie tave kalbėjome labai negražiai.
— Jūs nežinojote mano istorijos.
— Nežinojome. Bet vietoj to, kad paklaustume, sukūrėme savo.
Emilija rimtai pažvelgė į moteris.
— Austėja labai sunkiai dirbo, kad galėčiau gyventi su ja.
Kaimynės nuleido akis.
Jos matė jauną merginą su lūpų dažais ir gražiais drabužiais.
Nematė jos bemiegių naktų, darbų, dokumentų ir vaiko, kuris kasdien laukė.
Kartais tai, ką vadiname lengvabūdiškumu, yra tiesiog žmogaus bandymas išlikti gražiam ir stipriam, nors gyvenimas seniai uždėjo jam daug sunkesnę naštą, nei mato aplinkiniai.