Po vienuolikos vienatvės metų pagaliau išdrįsau įsileisti į savo gyvenimą moterį, kuri atrodė tokia pat vieniša kaip aš. Tačiau po kelių savaičių pradėjau pastebėti keistus dalykus.
Galiausiai supratau, kad keistai elgiuosi aš.
Man penkiasdešimt ketveri. Vienas gyvenu nedideliame bute Šiauliuose. Vienatvė nebuvo vieno dramatiško sprendimo rezultatas.
Pirmiausia buvo sunkios skyrybos su Rasa. Vėliau — metai, kai nenorėjau jokių santykių. Galiausiai vienatvė tapo įpročiu.
Įprotis kartais pavojingesnis už liūdesį. Liūdesys skaudina. Prie įpročio žmogus tiesiog prisitaiko.
Dirbu ligoninės priežiūros techniku. Keliuosi šeštą, geriu kavą, važiuoju į darbą, vakare pasigaminu paprastą vakarienę ir anksti einu miegoti.
Vienuolika metų beveik vienodų dienų.
Nebuvau nelaimingas. Tačiau viduje nuolat jaučiau tylią tuštumą, tarsi kitame kambaryje varvėtų čiaupas. Po kurio laiko jo nebegirdi, bet jis vis tiek varva.
Jurgitą sutikau fotografijos kursuose bendruomenės centre. Jai buvo penkiasdešimt vieneri. Ji dirbo buhalterijos įmonėje ir po skyrybų gyveno viena.
Po pirmos pamokos abu pasilikome, nes nesupratome tos pačios fotoaparato funkcijos.
Tą vakarą juokiausi daugiau nei per kelis ankstesnius mėnesius.
Pradėjome gerti kavą. Trečią savaitę pakviečiau ją į kiną.
Ji atėjo vilkėdama žalią paltą ir šypsojosi jau iš tolo.
Iš pradžių viskas buvo gerai.
Vėliau pradėjau nerimauti dėl smulkmenų.
Jeigu ji ilgiau neatsakydavo, galvodavau, kad kažką padariau ne taip. Jeigu vėluodavo penkias minutes, įsivaizduodavau, kad persigalvojo. Jeigu vieną dieną neparašydavo pirma, laikydavau tai susidomėjimo pabaiga.
Kartą ji atsiuntė balso žinutę:
— Šią savaitę turiu daug darbo. Tikriausiai susitiksime tik penktadienį.
Visiškai normalus pranešimas.
Tačiau aš kelias valandas galvojau, kodėl netinka ketvirtadienis. Gal ji susitinka su kitu? Gal jai atsibodau?
Per kitą vakarienę analizavau kiekvieną jos sakinį.
— Ar viskas gerai? — paklausė Jurgita.
— Darbe sunku, — pamelavau.
Draugė Dalia pasakė tiesiai:
— Vienuolika metų gyvenai vienas. Išmokai, kad vienatvė yra saugi. Dabar artumas tau atrodo pavojingas.
— Aš nebijau.
— Paprastą žinutę supranti kaip grėsmę. Tai ir yra baimė.
Ji buvo teisi.
Vienatvė išmokė mane savarankiškumo. Tačiau taip pat išmokė, kad jeigu nieko neprisileisiu, niekas negalės manęs palikti.
Susitikau su Jurgita ir viską papasakojau.
Ji ilgai tylėjo.
— Aš taip pat bijojau pirmosiomis savaitėmis.
— Ką darei?
— Toliau su tavimi susitikinėjau. Man tai atrodė sąžiningiau nei tiesiog dingti.
Pokalbis buvo nepatogus. Dažnai žiūrėjome į puodelius.
Tačiau pirmą kartą po daugelio metų prisipažinau dėl dalyko, kurio gėdijausi, ir nieko blogo nenutiko.
Mes vis dar susitinkame.
Kartais nerimas grįžta. Tačiau dabar jį atpažįstu.
Žmogus tikrai gali taip priprasti prie vienatvės, kad nebemoka įsileisti kito.
Bet tai galima pakeisti.
Nebūtina laukti, kol baimė visiškai išnyks.
Pakanka neleisti jai kaskart užrakinti durų.