— Rasa, turiu nuostabią žinią! — iškilmingai pranešė motina. — Mantas, atrodo, rado darbą. Biuras visai šalia, o atlyginimas puikus. Šiandien išėjo į pokalbį. Tikrai priims!
Rasa pakėlė akis į lubas.
Kiek kartų jos jaunesnįjį brolį jau turėjo „tikrai priimti“? Kaskart kas nors nutikdavo. Darbas pasirodydavo per menkai prestižinis, atlyginimas per mažas arba vadovas neįvertindavo jo talento.
Mantui buvo dvidešimt treji, tačiau jis vis dar gyveno motinos išlaikomas.
Rasa buvo vienuolika metų vyresnė. Kai jų tėvas žuvo per nelaimingą atsitikimą, ji jau mokėsi universitete, o Mantas dar buvo pradinukas.
Visi sakė jų motinai Irenai:
— Privalai laikytis dėl sūnaus.
Apie Rasą beveik niekas negalvojo. Ji buvo suaugusi, stipri ir turėjo susitvarkyti pati.
Irena visą meilę ir rūpestį skyrė sūnui. Pirko jam brangius drabužius, telefonus, kompiuterius ir vežė atostogauti, net kai dėl to tekdavo skolintis.
Kai Rasa ruošėsi vestuvėms, motina pasakė neturinti pinigų. Tačiau netrukus nupirko Mantui naują kompiuterį ir brangią žaidimų kėdę.
Baigęs mokyklą Mantas niekur nestudijavo ir nedirbo. Motina aiškino, kad po sunkių mokslo metų jam reikia pailsėti ir ramiai pasirinkti gyvenimo kelią.
Jis rinkosi penkerius metus.
Kai Ireną atleido iš darbo ir ji išėjo į pensiją, pinigų pradėjo trūkti. Rasa stengėsi padėti, tačiau suprato, kad motinai atvežtą geresnį maistą suvalgo brolis, o pervestus pinigus jis išleidžia savo norams.
— Pagyvenk kurį laiką pas mus, — pasiūlė Rasa. — Mantas turės pats savimi pasirūpinti.
Irena pasipiktino.
— Kaip galiu palikti savo sūnų vieną?
— Jam dvidešimt treji!
Jos susipyko.
Vieną vakarą Irena grįžo iš darbo ir virtuvėje pamatė jauną merginą.
— Mama, susipažink, čia Gabija. Ji nuo šiol gyvens su mumis. Namuose jai ankšta, o ji labai talentinga dainininkė. Tiesiog dar nepavyko prasimušti.
Gabija taip pat nedirbo. Netrukus paaiškėjo, kad ji laukiasi.
— Dabar abu gyvens tavo sąskaita, — perspėjo Rasa.
Tačiau Irena negalėjo išvaryti nėščios sūnaus draugės.
Mantas ir Gabija susituokė. Irena susirado papildomą darbą mažame biure netoli namų. Įmonės savininkas, penkiasdešimt aštuonerių našlys Algirdas, neseniai buvo atidaręs mieste padalinį.
Jam patiko Irenos darbštumas, sumanumas ir ramus būdas. Jie vis dažniau kalbėdavosi, kartu pietaudavo, o galiausiai tarp jų užsimezgė jausmai.
Po daugelio metų Irena vėl pradėjo šypsotis.
Algirdas pasiūlė jai dirbti visą dieną. Vėliau ji persikėlė į jo namus.
Vieną dieną grįžo pasiimti daiktų.
— Mes su Algirdu susituokėme ir išvykstame gyventi į jo miestą. Bute galite likti, bet visas sąskaitas mokėsite patys. Daugiau jūsų neišlaikysiu.
Mantas buvo priblokštas.
Rasa nuoširdžiai džiaugėsi dėl motinos.
— Pagaliau gyvensi ne vien dėl jo.
Po kelių mėnesių Mantas paskambino.
— Mama, grįžk. Aš nesusitvarkau. Gabija negamina ir nenori tvarkytis, vaikas nuolat serga, o pinigų neužtenka. Įsidarbinau kurjeriu, bet labai sunku.
Irena tuo metu sėdėjo su Algirdu terasoje prie specialiai jai pasodintų rožių.
— Ne, sūnau. Tai tavo šeima ir tavo atsakomybė. Per ilgai dariau viską už tave. Dabar turi pats pasirūpinti savo gyvenimu.
Mantas padėjo telefoną.
Ant stalo gulėjo neapmokėta sąskaita, kitame kambaryje verkė kūdikis, o Gabija klausė, ką jie valgys vakarienei.
Pirmą kartą gyvenime jis suprato, kad motinos meilė nėra prievolė amžinai jį išlaikyti.
Ji taip pat buvo moteris.
Ir ji taip pat turėjo teisę į meilę, poilsį bei laimę.