— Mantai, man reikia tavo pagalbos, — pasakė Daiva.
Jis nustebęs pažvelgė į uošvę. Ji niekada neslėpė mananti, kad dukra galėjo ištekėti daug sėkmingiau.
— Mano sesuo Janina susilaužė koją. Ji gyvena viena, turi sodą ir sergantį katiną.
Janina buvo vienintelė Eglės giminaitė, kuri Mantą visada gerbė. Todėl jis sutiko.
Kelias dienas dirbo sode, taisė vartelius, pirko maistą ir vežė katiną pas veterinarą.
Vieną dieną grįžo pasiimti pamiršto telefono.
Janina stovėjo ant kopėčių be jokio gipso.
— Atrodo, koja stebuklingai sugijo.
Moteris nuleido akis.
— Atleisk. Daiva mane įkalbėjo. Ji norėjo tave užimti, kad Eglė galėtų susitikti su kitu vyru. Draugės sūnumi, verslininku.
Mantas pajuto šaltį.
— Kur jie dabar?
— Daivos namuose. Jo vardas Darius.
Uošvė atidarė duris ir sustingo.
— Kodėl tu ne pas Janiną?
Mantas įėjo į svetainę.
Eglė sėdėjo šalia nepažįstamo vyro ir buvo padėjusi ranką jam ant kelio.
— Štai ir mano žmona.
Darius atsitraukė.
— Tu ištekėjusi?
— Mama sakė, kad mūsų santuoka jau beveik baigta.
Mantas pažvelgė į uošvę.
— Įdomu. Visi tai žinojo, tik ne aš.
Daiva ėmė aiškinti:
— Norėjau dukrai geresnio gyvenimo.
— Todėl sugalvojote netikrą traumą?
Darius atsistojo.
— Aš nenoriu dalyvauti šioje istorijoje.
Eglė pradėjo verkti.
— Aš tavęs neišdaviau.
— Tu tik tikrinai, ar gali rasti geresnį, kol aš vis dar apmoku tavo gyvenimą.
Mantas pasakė, kad skirsis. Butą ir automobilį buvo įsigijęs dar prieš santuoką.
— Tavo daiktus atvešiu čia.
— Negali visko užbaigti taip staiga!
— Jūs jau viską užbaigėte. Aš tik nustojau apsimetinėti, kad nieko nevyksta.
Jis išvažiavo į tėvų sodybą.
Vakare sėdėjo verandoje, gėrė kavą ir stebėjo besileidžiančią saulę.
Janina paskambino atsiprašyti.
— Jūs bent jau pasakėte tiesą, — atsakė Mantas.
Eglė prarado vyrą ne tada, kai susidomėjo kitu.
Ji prarado jį tada, kai sutiko, kad jos šeima elgtųsi su juo kaip su kliūtimi, kurią galima laikinai pašalinti.