Brolis paskambino praėjus trims dienoms po tėčio laidotuvių.
— Turime pasikalbėti apie namą.
Jis atvyko su žmona, paruoštu dokumentu ir rašikliu. Norėjo, kad atsisakyčiau paveldėjimo, nes, jo žodžiais, daug metų gyvenau tėčio namuose nemokamai.
Namuose, kuriuos tėtis visada sakė statantis man.
Galėjau kažką suprasti dar kapinėse. Vos baigėsi ceremonija, Saulius pasitraukė prie medžių ir ėmė rašyti telefone. Maniau, kad praneša žmonai Vilmai, kada grįš į Vilnių.
Tikriausiai jau tarėsi su teisininku.
Mano vardas Dalia. Po skyrybų prieš keturiolika metų grįžau į tėčio namus su paaugliu sūnumi. Dirbau siuvėja namuose ir neturėjau pakankamai pajamų nuomai.
Tėtis pasakė:
— Tavo kambarys tebėra tavo.
Namą jis statė po truputį. Dirbo staliu ir vakarais gamindavo baldus. Mama mirė, kol antras aukštas dar nebuvo baigtas.
Saulius išvyko mokytis, paskui apsigyveno sostinėje. Tėtis jam davė pinigų pradiniam įnašui už butą.
Aš pasilikau.
Kai tėčio sveikata pablogėjo, vežiau jį pas gydytojus, pirkau vaistus ir mokėjau komunalinius mokesčius. Po insulto padėdavau apsirengti ir nusiprausti.
Saulius atvykdavo per Kalėdas. Pasilikdavo dvi dienas ir skųsdavosi ilgu keliu.
Po laidotuvių jis padėjo dokumentą ant stalo.
— Pasirašai čia. Atsisakai savo dalies. Aš nereikalausiu pinigų už metus, kuriuos čia gyvenai be nuomos.
— Be nuomos?
— Aš mokėjau paskolą. Tu turėjai visą namą.
Vilma apžiūrinėjo langus ir židinį.
— Namą geriausia parduoti. Vienam žmogui jis per didelis.
— Jūs norite jį parduoti?
— Tai logiška.
Aš nepasirašiau.
Saulius suspaudė lūpas.
— Tada turėsi išmokėti mano dalį. Jei negalėsi, kreipsiuosi į teismą.
Po jų išvykimo pirmą kartą savo namuose pasijutau laikinai. Žiūrėjau į tėčio rankomis padarytus laiptus ir galvojau, kas juos lies po pardavimo.
Po savaitės paskambino senas tėčio draugas Algirdas.
— Tavo tėtis paliko pas mane segtuvą. Sakė perduoti tau po jo mirties.
Segtuve buvo banko išrašai, sąskaitos ir laiškas.
Tėtis saugojo įrodymus apie pinigus, kuriuos davė Sauliui butui. Taip pat rašė, kiek aš mokėjau už stogą, šildymą, langus, vaistus ir keliones į ligoninę.
Laiške buvo parašyta:
„Dalia čia negyveno nemokamai. Ji rūpinosi manimi ir namais. Sauliui padėjau anksčiau. Noriu, kad Dalia galėtų čia likti.“
Tai nebuvo oficialus testamentas. Tačiau jis aiškiai parodė tėčio valią.
Kreipiausi į advokatę. Surinkome sąskaitas, liudytojų parodymus ir medicinos dokumentus.
Pas notarą Saulius vėl kalbėjo apie nemokamą gyvenimą.
Advokatė padėjo įrodymus ant stalo.
— Jūsų sesuo investavo į turtą ir nuolat prižiūrėjo tėvą. Jūs gavote didelę dovaną jam dar gyvam esant.
— Tai buvo dovana.
— Lygiai taip pat tėvas savo noru leido Daliai gyventi namuose.
Vilma pradėjo ginčytis dėl dabartinės rinkos kainos.
Notaras paaiškino, kad teisme būtų vertinamos ankstesnės dovanos, investicijos ir visos aplinkybės.
Saulius nebeatrodė toks užtikrintas.
Po kelių mėnesių susitarėme. Namas liko man. Saulius gavo santaupas, automobilį ir žemės sklypą. Aš paėmiau nedidelę paskolą likusiam skirtumui padengti.
Pasirašydamas jis tarė:
— Tu laimėjai.
— Tai nebuvo žaidimas.
— Tėtis visada buvo tavo pusėje.
— Aš buvau šalia jo. Tai ne tas pats.
Vilma apkaltino mane išardžius šeimą.
— Jūs atvažiavote su atsisakymo dokumentu dar nespėjus nuvysti laidotuvių gėlėms, — atsakiau. — Šeimą pradėjo ardyti ne mano atsisakymas pasirašyti.
Saulius beveik metus su manimi nebendravo.
Per pirmąsias tėčio mirties metines jis atvyko vienas. Seną dirbtuvę buvau pavertusi siuvimo kambariu.
— Palikai jo darbastalį?
— Žinoma.
Jis palietė nutrintą medį.
— Galbūt paskubėjau.
Tai nebuvo pilnas atsiprašymas. Tačiau pirmą kartą jis pripažino savo klaidą.
Tėčio laišką laikau virtuvės stalčiuje.
Jis primena, kad rūpinimasis ne visada palieka sąskaitas.
Dažniau palieka nuovargį, praleistas galimybes ir metus, kurių niekas negrąžins.
Aš negyvenau nemokamai.
Tiesiog mokėjau ne nuomos pinigais.
Mokėjau buvimu šalia.