— Nesitikėk nei mano, nei tėvo pagalbos! — motinos balsas buvo toks aštrus, kad Austėja akimirką nustojo kvėpuoti.
Ji stovėjo virtuvės viduryje, laikydama puodelį seniai atšalusios arbatos. Tėvas sėdėjo prie lango įsmeigęs akis į laikraštį, nors buvo aišku, kad neskaito.
— Mama, aš tik noriu pabandyti. Didelė leidykla Vilniuje pasiūlė redaktorės darbą. Apie tai svajojau nuo vaikystės.
— Svajojai! Tau dvidešimt šešeri, o galvoje vis dar pasakos. Čia turi namus, šeimą, sužadėtinį. Vestuvės po keturių mėnesių.
Austėja suspaudė puodelį.
Ji bijojo šio pokalbio nuo tos dienos, kai gavo darbo pasiūlymą. Nuo vaikystės gyveno tarp knygų ir tekstų. Tačiau tėvai jos pasirinkimus visada vadino nepraktiškais.
Kai pasirinko filologiją vietoj ekonomikos, buvo neatsakinga. Kai atsisakė darbo motinos draugės biure, tapo nedėkinga. Kai pasakė norinti gyventi atskirai, buvo savanaudė.
— Aš neatsisakau šeimos. Galiu išvažiuoti ir pradėti dirbti. Mantas vėliau galės persikelti, jeigu norės.
Motina staigiai atsisuko.
— Jeigu norės! O jeigu nenorės griauti savo gyvenimo dėl tavo užgaidų?
— Aš daugelį metų keičiau savo gyvenimą dėl kitų ramybės.
Tėvas pagaliau padėjo laikraštį.
— Austėja, mama tik jaudinasi. Vilniuje brangu. Ten neturėsi mūsų pagalbos.
— Man ir čia sunku. Tik niekas to nepastebi, nes iš išorės mano gyvenimas atrodo tvarkingas.
Motina skėstelėjo rankomis.
— Mes padėjome rasti jums butą, ruošiame vestuves. Viską dėl tavęs darėme, o tu nori pabėgti!
Austėjai suskaudo.
Ji nebėgo.
Ji pirmą kartą ėjo ten, kur pati norėjo.
Vakare susitiko su Mantu mažoje kavinėje.
Jis ramiai ją išklausė.
— Ką nusprendei?
— Bijau, kad išvykusi prarasiu tėvus, vestuves ir galbūt tave.
— O jeigu liksi?
Austėja pažvelgė į jį.
— Prarasiu save.
Mantas linktelėjo.
— Tada turi išvažiuoti.
— Tu nepyksti?
— Už tai, kad turi svajonę? Pykčiau, jeigu jos atsisakytum dėl kitų patogumo.
Po savaitės Austėja stovėjo geležinkelio stotyje su lagaminu. Tėvai neatvyko.
Mantas laikė jos ranką.
— Po mėnesio atvažiuosiu. Jeigu Vilnius pavogs mano sužadėtinę, teks ir man ten persikelti.
Pirmieji mėnesiai buvo sunkūs. Austėja nuomojosi mažą kambarį, taupė ir dažnai dirbo iki vėlumos.
Tačiau jautėsi laiminga.
Ji redagavo pirmąsias knygas, bendravo su autoriais ir pirmą kartą matė savo vardą leidinio pradžioje.
Mantas dažnai ją lankė. Vėliau susirado darbą Vilniuje ir persikėlė.
Vestuves jie atidėjo, tačiau jų santykiai tik sustiprėjo.
Motina ilgai neskambino. Galiausiai vieną vakarą paklausė:
— Ar bent normaliai valgai?
Austėja nusišypsojo.
— Taip.
— Tėvas nusipirko knygą, prie kurios dirbai.
— Jam patiko?
— Visiems rodo tavo pavardę.
Tai dar nebuvo atsiprašymas. Bet jau buvo žingsnis.
Po metų Austėja ir Mantas susituokė nedidelėje sodyboje netoli Vilniaus. Tėvai atvyko.
Prieš ceremoniją motina tyliai pasakė:
— Maniau, kad išvykusi viską prarasi.
Austėja papurtė galvą.
— Būčiau praradusi save, jeigu būčiau pasilikusi.