— Vadinasi, tu susitikinėsi su kitomis moterimis, o aš turėsiu viską tyliai nuryti?
— Nedramatizuok. Šiais laikais tai normalu. Šiuolaikiška.
— O kai aš pradėsiu susitikinėti su kitais vyrais, tai vis dar bus šiuolaikiška?
— Ana, tu mane ne taip supratai.
Tačiau Ana jį suprato puikiai.
Jai buvo keturiasdešimt treji, jos vyrui Dariui — keturiasdešimt septyneri. Kartu jie praleido beveik penkiolika metų. Jų gyvenimas nebuvo panašus į gražias nuotraukas internete. Jame buvo nuovargis, sąskaitos, tylūs vakarai ir retos pastangos susigrąžinti artumą.
Ana tikėjo, kad suaugę žmonės turi du pasirinkimus: bandyti išgelbėti santykius arba sąžiningai išsiskirti.
Darius sugalvojo trečią kelią.
Jis norėjo išlaikyti namus, patogumą, žmoną ir įprastą gyvenimą. Tik ištikimybė jam staiga tapo nereikalinga.
Apie neištikimybę Ana sužinojo iš draugės. Ši atsiuntė nuotrauką, kurioje Darius automobilyje bučiavo kitą moterį. Ant galinės sėdynės gulėjo pirkinių maišai.
Scena neatrodė romantiška ar aistringa. Ji buvo skausmingai kasdieniška.
Ana nekėlė skandalo. Užsiplikė arbatos ir laukė vyro.
Darius pažiūrėjo į nuotrauką, gūžtelėjo pečiais ir paklausė:
— Tai ko dabar iš manęs nori?
Jis nesiteisino ir neatsiprašė.
Tada pasiūlė sprendimą:
— Nenoriu skirtis ir dalytis turto. Galime turėti atvirus santykius. Aš susitikinėju su kuo noriu, tu taip pat gali.
Jis kalbėjo taip, lyg dovanotų jai ypatingą laisvę.
Tačiau Ana žinojo, kad Darius netiki, jog ji tikrai pradės susitikinėti su kitais. Jo vaizduotėje ji turėjo likti namuose, gaminti vakarienę ir laukti, kol jis grįš.
Keturias dienas Ana verkė. Skaudžiausia buvo ne kita moteris, o tai, kad jos vyras savo poelgyje nematė nieko blogo.
Penktą dieną atvažiavo jos draugė Rūta.
— Ana, tu elgiesi kvailai.
— Ačiū už paguodą.
— Jis jau gyvena taip, kaip jam patogu. O tu vis dar bandai išsaugoti senas taisykles. Jis pats pasakė, kad gali daryti tą patį. Tad kodėl tuo nepasinaudojus?
Ana užsiregistravo pažinčių svetainėje.
Iš pradžių tik žiūrėjo. Vėliau ėmė atsakinėti į žinutes. Ten buvo keistų, nuobodžių ir juokingų vyrų. Tačiau buvo ir tokių, kurie mokėjo klausytis, kalbėtis bei parodyti dėmesį.
Pasaulis nesibaigė ties jos santuoka.
Pirmą kartą per daugelį metų Ana pasijuto pastebėta.
Darius iš pradžių nesijaudino. Buvo įsitikinęs, kad žmona nieko nedarys. Tačiau vėliau pastebėjo jos šypsenas žiūrint į telefoną, naujus drabužius ir vakarinius išėjimus.
Vieną vakarą sustabdė ją prie durų.
— Kur eini?
— Į pasimatymą.
— Su vyru?
— Taip.
Darius išbalo.
— Aš nesutinku.
Ana pakėlė antakius.
— Kodėl? Ar tai jau nebėra šiuolaikiška?
Staiga jis pradėjo kalbėti apie pagarbą, šeimą ir ribas. Reikalavo, kad Ana ištrintų profilį ir grįžtų į normalų gyvenimą.
— Padariau klaidą, — pasakė jis.
— Ne. Tu priėmei sprendimą. Tavo klaida buvo manyti, kad jo pasekmes pajusiu tik aš.
Darius norėjo susigrąžinti ne žmoną.
Jis norėjo susigrąžinti patogumą.
Tačiau buvo per vėlu.
Ana išėjo ne todėl, kad rado geresnį vyrą.
Ji išėjo todėl, kad pagaliau suprato: santykiai, kuriuose laisvė priklauso tik vienam žmogui, nėra šiuolaikiški.
Tai tik gražiau pavadinta nepagarba.